Kadras iš serialo „Brokenwood Mysteries“

 

Paslaptingumas naktiniame muziejuje (kaip ir bet kuriose kitose viešose įstaigose) atsiranda dėl vienos (visur – tos pačios) priežasties, kurią erdvinio liminalumo tyrėjai vadina „tranzitine neokupavimo faze“, t. y. būsena, kai buvusios ir būsimos veiklos ženklai išlikę, bet įprastos jų funkcijos laikinai išnyksta. Žodžiu, kadangi tuščia ir tamsu, tai ir paslaptinga.

Apyvėlį trečiadienio vakarą, beveik naktį, rajono centro kraštotyros muziejus buvo standartiškai paslaptingas, bet atmosferą trikdė iš rajono archeologinei istorijai skirto kambario sklindantys balsai.

– ...ir jie pradėjo tuo restauruotu traukinuku savo pirmą kelionę iš Brokenvudo į kažkokį kitą kaimą už keliolikos mylių. Garvežys kūrenamas anglim, čia svarbi detalė. Jie važiuoja, džiaugiasi, ir staiga mašinistas mato – ant bėgių guli kūnas. Traukinį sustabdo, o tada kūnas atsikelia, ir paaiškėja, kad tai baltai apsirengusi mergina. Ji ištiesia link garvežio rankas, o jos delnai ištepti juodai. Ir dar ištraukia plakatą, ant kurio parašyta „Burning coal burns my future“. Supranti? Ji tame Naujosios Zelandijos miestelyje norėjo daryti aktyvizmą ir jai teko sulaukti, kol vietiniai entuziastai atstatys senovinį traukinį, kad ji galėtų paprotestuoti prieš jame deginamą anglį!

– Ir kodėl man tai pasakoji? – irzliai paklausė klausytojas.

– Kad palinksminčiau. Kad greičiau prabėgtų laikas. Ir dėl atgrasymo. Žiūrėk, čia 2026 metų naujazelandietiškas detektyvinis serialas, jame jau šaipomasi iš „Just Stop Oil“ akcijų konkrečiai, o iš aktyvizmo ir anarchizmo – apskritai.

– Postanarchizmo. Mes, anarchistai, pripratę prie patyčių. O kurioje vietoje čia paslėptas atgrasymas, a?

– Toje vietoje, kur tu priverti mane paskambinti 112. Va tada bus ne švelni pašaipa Naujosios Zelandijos seriale, o viešų patyčių orgija. Ir tyčiosis iš mūsų – iš tavęs ir, dar blogiau – iš manęs.

Pokalbis natūraliai išsikvėpė. Trumpam! Irzlusis prabilo pirmas:

– Negaliu patikėti, kad jie apie mus nepranešė apsaugai ar kažkam, kas čia pas juos yra atsakingas. Klasės ekskursija, su mokytojomis! 

– Nepranešė, nes neužėjo į šitą salę. Kaip ir sakiau anksčiau, archeologiją, jei įmanoma, visi lankytojai aplenkia.

– O aš, kaip irgi daug kartų sakiau anksčiau, tik šičia radau stiklu apsaugotą meno kūrinį! Mes anarchistai, o ne vandalai.

– Čia ne meno kūrinys, o diorama su pasakojimu, kaip rajone gyveno pirmykščiai žmonės. Ir tai ne stiklas, o plastikas, prie kurio ypač gerai limpa klijai. 

– Tik nepradėk iš naujo.

– O ko čia nepradėti? Pradėsiu, nes prisiminiau naujų būdvardžių ir metaforų, reikia išnaudoti. Va pasakyk man – tave juk ištiko dekoratyvinio entuziazmo priepuolis, kai nusprendei prie dioramos plastiko priklijuoti ne vieną, kaip klijuoja normalūs aktyvistai, o abu delnus?

– Aš nežinau, kodėl taip padariau.

– Na, trūksta žodžių! Buvo toks aiškus planas. Ateinam į muziejų, prisiklijuojam prie meno kūrinio – jo, reikėjo specialiai pažymėti: „Klijuojam po vieną delną“, – mus aptinka apsauga, iškviečia policiją, aš pradedu tiesioginę transliaciją, tu skanduoji „Just Stop Oil“, mes pasyviai priešinamės, mus atklijuoja, išrašo protokolą, ir šeštą, na gerai – septintą, jau namie, komentuojam įrašą. Ir vietoj to mes prisiklijavę dvi valandas tupim...

– Tu patogiai sėdi. O aš – klūpiu.

– Pats kaltas. Mes dvi valandas tyliai tupim tuščiame archeologijos skyriuje, kurį aplenkia vaikų ekskursijos, ir galiausiai mus užrakina nakčiai. Kodėl tylėjai, kai šalia ėjo ekskursija?

– Tu irgi tylėjai.

– Mano funkcija buvo transliuoti, kaip tu skanduoji...

– Taaaip, skanduoju... Kai mus atranda! Mūsų neatrado, tai aš ir tylėjau. O jei jau apie klijus – sakei, kad nuo prakaito atitirps. Bet niekas neatiterpa. Neatitirpa. Neatiterpsta. Negaliu nė piršto pajudinti.

– Jo, man irgi. Bandžiau atlupti, bet negaliu, labai skauda. Mano skausmo slenkstis labai žemas.

– Reikia tiesiog viską sudaužyti.

– Plastiko nesudaužysi. O jei ir sudaužysim, tai iš administracinio nusižengimo pateksim į baudžiamąjį. Negaliu sau to leisti. Vėl sakau, reikia išlaukti, kol atidarys muziejų. Gal valytoja ateis anksčiau? Tada jau šauksim viską ir, manau, dar gana padoriai užbaigsim akciją. O jei dabar paskambinsiu 112, mūsų laukia, kaip ir sakiau, baisios viešos patyčios. Negaliu sau šito leisti.

– Man tirpsta rankos. Ir skauda kelius. Kviesk gelbėtojus. Arba daužyk dioramą.

– Suprantu, suprantu. Žiūrėk, aš geriau kol kas papasakosiu, kaip ten toliau buvo. Na, kai ta baltai apsirengusi mergina atsikėlė nuo bėgių, tuo pačiu metu kita moteris buvo rasta negyva, irgi ant bėgių, bet ne ten, kur garvežys, o traukinio gale. Įsivaizduoji?