Dzūkija apie save primena kiekvienais metais vasario viduryje. Būtent tada mes nustembame, kad vėl reikia mokėti už elektrą. Aš nedelsiant prisijungiu prie per metus šiek tiek apleistos feisbuko grupės „Saulės parkas Dzūkija“ ir gaunu ten įprastą raminamųjų dozę – parkas veikia, žiemą saulės mažai, sniego valyti nuo modulių neapsimoka, nes vėl užsnigs, o ir pažeisti elementus galima, ir, svarbiausia, kituose parkuose – tas pats, negamina ir ten elektros.

 

Liudo Parulskio nuotr.

 

Kartu tai yra pranešimas, kad jau greitai, kovo pabaigoje, Dzūkija mums duos galimybę ne tik imti energiją, bet ir ją atiduoti. Na, ne visa Dzūkija, o Merkinė ir viena šalia jos įsikūrusi sodyba, kurioje įvairiu intensyvumu nuolat pabūnu jau trisdešimt metų. Pakeliui į kaimą, pravažiuodamas, stebėjau Merkinės transformaciją nuo šiaip simpatiško ir labai gražioje vietoje atsiradusio apsnūdusio miestelio („Nesuprantu, kodėl jie negali padaryti kavinės?“ – čia burbėjimas iš 1996 metų) iki urbanistiškai energingiausio Lietuvoje mažo miesto. Tų energijos ženklų Merkinėje galybė, bet didžiausią įspūdį daro miestelio dramų, tragedijų, nuotykių ir istorijų gaminimo įgūdis.

Viską pradėjo, be abejo, Merkinėje numiręs karalius Vladislovas Vaza, šitaip pakeldamas miestelį į Lietuvos sostinių lygį, nes pas mus karaliai ir kunigaikščiai mirdavo (dokumentuotai, o ne pagal legendas) tik trijuose miestuose: Trakuose, Vilniuje ir Merkinėje. Vėliau stiprių istorinių akcentų dėliojimą parėmė Adolfo Ramanausko-Vanago partizanai, kai 1945 metais užpuolę miestelio NKVD įgulą sukūrė Merkinės mūšio, vienos didžiausių partizaninio karo puolamųjų operacijų Lietuvoje, legendą. Merkinėje įpaminklinti abu – ir Vladislovas Vaza, ir Vanagas. Karaliui skirtas miniatiūrinis skveras su biustu, partizanui – figūrinė kompozicija. Abu paminklai, be tiesioginės funkcijos, daro ir papildomą, šiek tiek nišinį darbą – kiekvieną kartą, kai kokio nors miesto meras užsinori pastatyti viešą statulą, jis privalo atvažiuoti į Merkinę ir realybėje pasimokyti, kaip reikia neerzinančiai statyti paminklus. Arba atvirkščiai – erzinančius tikslingai ir priverčiančius rusų diversantus užsiimti politiniu vandalizmu. Merkinėje taip ir įvyko, Vanago paminklas buvo du kartus aplietas dažais. Bet miestelio aura ir čia nugalėjo – policija atliko tarptautinę operaciją, diversantus atrado, pagavo ir nuteisė! Tokios istorijos atsitinka tik Merkinėje. Ir patenka į Merkinės muziejų.

Muziejus irgi (o kaip kitaip!) išskirtinis. Padariau nelabai gilią statistinę analizę ir paaiškėjo, kad Merkinėje yra didžiausias Lietuvoje muziejinis plotas vienam gyventojui. Tai iššūkio statistika, kurią galima paneigti ir Merkinė gali pralaimėti, bet kai muziejaus direktorius (ir daugybės miestelio istorijų katalizatorius) Žygimantas Buržinskas atstatys ir atvers publikai karaliaus Vladislovo Vazos namus, muziejinis rekordas bus garantuotas.

Žodžiu, Merkinė yra Dzūkijos sostinė (arba, kažkur perskaičiau – emocinė Dzūkijos sostinė) ir, kaip kiekviena sostinė, turi savo svarbiausią ir sunkiausiai pasiekiamą tikslą. Merkinės muziejus veikia cerkvėje, kurią XIX amžiuje, nugriovusi miesto rotušę, pastatė Rusijos okupacinė valdžia. O cerkvės centrinėse Lietuvos miestų aikštėse yra siaubingai erzinantis dalykas. Ir ne tik Lietuvos. Štai balandžio pradžioje skaitau „The Sunday Times“, priartėju prie kelionių bloko ir ten randu brito pasakojimą, kaip jis keliavo (už estiškos agentūros pinigus) dviračiu po Estiją. Straipsnis įdomus ir malonus, britui viskas patiko, Estija graži, saugi ir nenuobodi. Tobulas rinkodarinis tekstas, užsakovai turėtų būti patenkinti, bet taip, galiu lažintis, nebuvo, nes laikraščio redaktoriai, tik gero norėdami, pirmą kelioninio priedo puslapį, visą jo plotą, iliustravo Talino nuotrauka. Parinko ją pagal savo skonį, iš nuotraukų banko paimdami britams patį gražiausią – Aleksandro Neviečio katedros, aukščiausioje Talino vietoje pastatytos stačiatikių cerkvės, vaizdą. 

Kaip ir Merkinėje, Talino katedra – irgi rusų okupacinis palikimas. Estai, kaip ir dzūkai, tarpukariu bandė cerkvę nugriauti, bet nepavyko. Rusijai užpuolus Ukrainą, kova ir ten, ir čia atsinaujino (prajuokino vieno straipsnio pavadinimas: „Svogūnų sandėlis turi dingti iš Toompea“. Ir tikrai, ta Talino katedra apsvogūninta maksimaliai), bet estams bus sunku – cerkvė tebeveikianti.

O Merkinėje, matant nesibaigiančias miestelio sėkmes, viskas pavyks. Atsimenate Šliosbergo rūmus Vilniuje, kurie dingo įsilieję į atstatytus Valdovų rūmus? Taip ir su cerkve bus – ji išnyks būsimoje Merkinės rotušėje ir galutinai įtvirtins miestelį Dzūkijos urbanistinio elito lygoje. Nes dabar nėra gerai. Ruošdamasis šiam tekstui apklausiau keliolika žmonių: „Koks miestas pirmiausia šauna į galvą išgirdus Dzūkijos paminėjimą?“ Keturiems tokiu miestu tapo Druskininkai, dviem – Varėna, trims iš Z kartos tai buvo Marcinkonys, o dviem geografiniams žiopliams – Vilkaviškis ir Jurbarkas. Jurbarkas, tik pagalvok. Svarbiausias Dzūkijos miestas.