Liudo Parulskio nuotr.

 

Man patinka atsakinėti į internetinių testų klausimus. Na, ne tiek, kad specialiai jų ieškočiau, bet jei telefone atsiranda, pavyzdžiui, testas „Sužinok, koks tu esi labubu“ ar „Patikrink savo istorijos žinias: ar atskirsi serialo „Raganius“ fragmentą nuo istorinio fakto?“, nieko nelaukdamas spaudžiu mygtuką „Pradėti“.

Todėl, žinoma, pamatęs testą „Ar tu sovietinis vaikas?“ (šiek tiek nustebau – internetinių testų rengėjai paprastai į politines aktualijas nereaguoja) nedelsdamas paspaudžiau „Pradėti“. Pirmas klausimas paprastas: „Koks tavo amžius?“ Nemeluodamas pažymėjau eilutę „Nuo 52 iki 73 metų“ (patiko empatiška formuluotė) ir beveik akimirksniu gavau atsakymą. Iš pradžių ekrane atsirado sakinio fragmentas „Tu esi...“, paskui vaizdas sumirgėjo, ir, pikseliams atsinaujinus, perskaičiau verdiktą: „Jūs esate sovietinis vaikas.“ Aišku, nustebau. Va taip – tiesiog bukai, pagal gimimo metus, ir viskas, žaidimas baigtas. Tik dingus ekrano apačią dengiančiai reklamos juostai pamačiau atsakymo papildymą – „Nesutinkate? Spauskite čia.“

Taip, nesutikau kategoriškai! Aš juk... trūksta žodžių, juk ir pionieriaus kaklaraištis kišenėje, suglamžytas, ir plaukai, ir džinsai, ir hey tyčer, kaip ten toliau, tum dudum kids aloun, ir mitingas Vingio parke, ir Baltijos kelias Justiniškėse. Koks dar sovietinis vaikas, garbės žodis?!

Žodžiu, atsakinėjau toliau. Antras klausimas nustebino keleriopai – jis buvo ilgas, keistas ir gudrus: „Jūs stovite šiltnamyje su pomidorais. Kitame šiltnamio gale būriuojasi jūsų draugų grupė. Jūs netikėtai pamatote labai keistos formos pomidorą. Norite pasidžiaugti radiniu su visais, todėl atsisukate į draugus ir sušunkate (pasirinkite vieną variantą): 1. Ei, draugai! 2. Ei, bičiuliai! 3. Ei, chebra!“

Spąstus perpratau iš karto. Paspaudęs variantą „Ei, draugai!“ parodyčiau, kad nebesitempiu sovietinio kreipinio „draugas“ neigiamos konotacijos šleifo ir nesu sovietinis vaikas. Kita vertus, testo algoritmas supras, kad mano amžiuje šis šleifas niekada neišnyks, todėl, pasirinkęs pirmą variantą, kreipinį „draugai“ vartoju ironiškai ir automatiškai lieku sovietinis vaikas. Tas pats ir su „chebra“ – taip kalba tik smarkiai pagyvenę žmonės, kitaip sakant, vėlgi sovietiniai vaikai. Na, o draugų „bičiuliais“ niekas realybėje nevadina, testas identifikuos mane kaip nesąžiningą atsakinėtoją, vadinasi – sovietinį vaiką. Įvertinęs riziką pasirinkau pirmą variantą ir gavau atsakymą: „Jūs esate sovietinis vaikas.“ Su galimybe nesutikti ir tęsti toliau.

Kitas klausimas mane nuoširdžiai sukrėtė. Jie norėjo sužinoti, ar pirkdamas sardines po 1,15 eurų už skardinę renkuosi žuvį su pomidorų ar aliejaus padažu. Juk tikrai retkarčiais būtent tuos konservus nusiperku, nes ten omega-3, be to, visuomet imu su pomidorų padažu, nes kadaise, kai vaikystėje su tėčiu nukeliavome į Medininkų pilį, papietavome griuvėsiuose atsidarę žuvies „teftelius“ su pomidorų padažu, ir tai buvo skaniausi pietūs mano tuomet dar neilgame gyvenime. Neseniai žiūriu – ogi štai jie, lentynoje gulintys „tefteliai“. Nusipirkau. Aišku, tai buvo ypač bjauraus skonio konservai. Bet atsiminimo aktualizacijos iššūkis liko, todėl kelis mėnesius springdamas ragavau įvairius žuvies konservus, kol radau pomidorų padažu užpiltas sardines, artimiausias anam vaikystės skoniui. Paspaudžiau atsakymą „Su pomidorų padažu“ ir perskaičiau: „Vis tiek esate sovietinis vaikas.“ Su testu nebesiginčijau, bet priėmiau siūlymą tęsti žaidimą.

Naujo klausimo formuluotė mane išgąsdino (labiau dekoratyviai nei iš tikrųjų) pamačius akivaizdžią testo sudarytojų obsesiją dėl pomidorų: „Jei užsinorite nusipirkti pomidorų sulčių, kaip mintyse šitą norą suformuluojate? 1. Noriu pomidorų sulčių. 2. Noriu tomatų sulčių.“ Intrigos klausime, bent man, nebuvo jokios. „Tomatų sultis“ į Lietuvą atvežė sovietai, aš jas irgi taip vadinu, todėl neišsisukinėdamas sąžiningai bakstelėjau į dvejetą, nuolankiai priėmiau atsakymą – „Jūs vis dar sovietinis vaikas“ ir žaidžiau toliau.

Galų gale manęs paklausė, ar pomidorų sultis geriu su druska, ar be jos. Pomidorų sulčių nemėgstu nuo sovietinės vaikystės, bet druskos vengiu, tad, įvertinęs savo hipotetinį elgesį, pasirinkau variantą „Be druskos“. Paskutinis testo paveiksliukas pranešė, kad aš buvau sovietinis vaikas, o dabar esu brandus, sveikatą saugantis žmogus, kuriam tiekėjai specialiai pradėjo vežti pomidorų sultis be pridėtinės druskos. Maža to, užsiregistravus jų tinklalapyje, dar duos nuolaidos kodą pirmam apsipirkimui. Keisčiausia, kad taip ir padariau. Apsipirkau.