Iš Milano Kunderos išmokau vertinti atsitiktinumą. Tai toks banalus procesas, kuris sąmonėje konvertuojasi į nesudėtingą mąstymo metodą, minties tiesę, greitai susiejančią vieną mintį su kita. Tereikia lyg su riešutų gliaudykle išlukštenti atsitiktinumo potekstę. Šįkart kunderiškasis fenomenas ištiko pasukus dar nevažiuotu keliu pro Trakus, Semeliškių link. Vaizdinga vietovė, kurioje sugyvena nedideli kaimai su prabangius vienkiemius ant kompaktiškų kalvų įsirenginėjančiais naujakuriais. Peizažas, kuris nenuviltų Nidos reljefų ir kolorito išlepinto tapytojo.

Įsukom į kaimą šalia kelio – į Subartėnus. Tiksliau, buvusį kaimą. Staiga kalvotą ir ežeringą kraštovaizdį pakeitė plytinis masyvas, aukšta žole apžėlę dar gana gerai išsilaikę asfaltuoti keliukai, medinės nykstančios poilsinės. Tereikia trupučio vaizduotės ir štai regi atviruką – sovietinį poilsio konglomeratą, į kurį atvykdavo žmonės iš visos „plačiosios tėvynės“.

„Kaip Černobily“, – bendrai įvertiname pro mašinos langą. Gyvybės požymių šen bei ten vis dėlto esti. Vieni prie pat byrančių plytų daugiaaukščio pasistatę namus. Sklypą palei puikaus ežero pakrantę atsitvėrė ūkininkas, po kurio kiemą be tvarkos išsibarstę „belorusai“ irgi primena Černobylį. Nuo ko jis saugo savo valdas tokia neįveikiama tvora? Juk ne nuo radiacijos paveiktų žvėrių? Ar žmonių? Bene vienintelis nečernobyliškas objektas kaime – vilniečių verslininkų įkurtas įspūdingos šiuolaikinės architektūros pastatas, kur į saviugdos sesijas atvykę miestiečiai kuria sąmoningumo kultūrą. Pastatas suprojektuotas taip, kad langai žiūri tik į ežero pusę, o patį kaimą atitvėrusi aklina siena – į verslumo dvasios kėlimo užsiėmimus atvykusių lankytojų netrikdo nyksmo nuogybė.

Iš Subartėnų dar nuvykstame į gretimus Lačius, kur daugybės sodybų languose ir rastuose irgi įsimetusi laiko ženklų liga. Atrodo, šioje vietovėje, aplink pagrindinį kelią, investuojami milijonai, o gretimos gyvenvietės paliktos merdėti. Kol, tarkim, neatsiras oligarchas ir visko nesupirks, kad įsteigtų dar vieną uždarą kvartalą su keliaaukščiais įspėjimais „Privati valda“, kaip neseniai investuotojai padarė apleistoje poilsinėje prie Pailgio ežero. Prieš porą metų ten tyrinėjome per daugybę metų sunykusią vasarotojų buitį, o dabar jų nameliai perdažyti pilka spalva ir ruošiami atgimti. Tik kam teritorijoje reikėjo iškirsti visas pušis? Dažai nepadės paslėpti černobyliško kvartalo faktoriaus – užmaršties žymės.

Tą vakarą grįžus namo ir įvyko sutapimo iškrova: pažiūrėjome pirmąją „Černobylio“ seriją, nes jau visi buvo pažiūrėję. Žiūrėjome ir supratome, kad ką tik tai matėme – natūroje. Tą pojūtį, tą spalvą, prarastojo progreso kontražūrą.

Tad kai perskaičiau, jog dalis serialo buvo filmuota Lačiuose, kuriuos ką tik patys aplankėme, net nenustebau. Tą vietovę, net nebūdamas lokacijų vadybininkas, juk pats įvardijau Černobyliu. Tiek elekt­rinė, tiek Subartėnų infrastruktūra buvo statoma tą patį praėjusio amžiaus 8 dešimtmetį.

Paskui išbandėme egzotišką maršrutą, kurį įprastomis sąlygomis išlepęs turistautojas turbūt aplenktų – nuvykom į Rytų Lietuvą sulig Baltarusija. Ant Neries šlaito įsikūrusiam Balingrado bažnytkaimiui jaukumo gali pavydėti net Šiluva, tačiau pasiekę Vidutinę ir Karklinę sustingome lyg uodo inkrustacija gintare. Ten palei gatvę rikiuojasi ne mažiau žavios etnografinės trobos nei Karaimų gatvėje Trakuose, tačiau objektai bemaž negyvenami. Akyse į užmarštį smenga ištisų šeimų likimai. Kur visi dingo? Vietiniai sako, kad šitas turtas neturi paklausos, nes šalia nėra nei upės, nei ežerų. Negi tik todėl? Ko gero, kaimus ištuštino tas pats radioaktyvus sovietmečio izotopas, iki šiol nesuskilęs net per pusę. Tiesa, ši paribio vietovė sužadino aliuziją ne į Černobylį, o į Stepheną Kingą, Timo Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ arba zombių apokalipsę.

Rusai pasipiktino serialu „Černobylis“, nes negali pripažinti iki šiol gyvenantys Černobylyje – lygiai taip amerikiečiai mėgsta Disneilendą dėl to, kad nematytų patys, anot Jeano Baudrillard’o, gyvenantys Disneilende. Praėjusią savaitę pažiūrėjau kasmetį realybės šou „Putinas telefonu per teliką“. Pirmąją transliacijos valandą iš dviejų Rusijos prezidentas išsamiai aiškino apie vaistų išteklius ir komunalines atliekas. Šalis, kurioje didžiausią galvos skausmą kelia ligos ir šiukšlės, toliau sėkmingai blukins savo ateitį. Todėl sveikosios bendruomenės ir turi rūpintis sarkofagu nuo kremliškosios radiacijos – ekonominėmis sankcijomis ir priemonėmis nuo propagandos.

Rusai nemato gyvenantys po Černobylio sarkofagu, o kokių neregimųjų reiškinių nepastebime mes? Vilniuje kiekvieną dieną galime patikrinti, kaip toliau dėl sausros slūgsta Vilnelės ir Neries lygis. Tai juk milžiniško proceso ženklas, kurio taip ir nepriartiname prie savo kasdienybės. Klimato kaita yra pavojingesnė už vieną sprogusį reaktorių. Jau dabar gamta nebespėja gesinti dėl išderintos atmosferos vis įsižiebiančių židinių, o mes toliau kūrename savo dangų – civilizaciją saugantį sarkofagą. Nes plika akimi neregime jonizuojančios spinduliuotės, kylančios iš ekonominės elgsenos.

Dar nepastebime, kaip tyliai ir nevalingai kinta diskursas, kuriuo aiškinamės savo ryšius ir atsakomybes visuomenėje. Asmeniniai kanalai socialiniuose tinkluose netapo sveika alternatyva tradicinėms žiniasklaidos priemonėms, nes iš savo įvaizdžio gausias auditorijas surinkusių nuomonės lėmėjų, tų šiuolaikybės žynių liežuvis yra lengvai perkamas ir parduodamas. Patikrinau Saugirdo Vaitulionio instagramą: jį seka 64 tūkst. vartotojų. Kiek reikia prisivartoti vaitulioniškų radioaktyviųjų atliekų, kad nebejaustum, apie ką būtina kalbėti, bet niekas taip ir nepasiūlo temos? Černobylis yra viena tokių temų, apie kurias kalbame su praeities nuoskauda ir nebent kalendorinėmis progomis dar neįvertindami, kad tai aktuali dabarties problema, stovinti mums tiesiai prieš akis ir vis tiek liekanti nematoma.

Reikėjo sulaukti talentingų autorių, kurie apgręžtų veidrodį į mus tardami: štai, žiūrėkit. Serialas baigiasi pagrindinio veikėjo fiziko Legasovo žodžiais sovietiniame teisme apie paprastą, bet dažnai nutylimą dėsnį: „Kiekvienas mūsų ištartas melas užtraukia tiesos skolą. Anksčiau ar vėliau skola sumokama. Tai dėl to sprogsta RBMK reaktorius. Dėl melų.“ Ar mato Fabijoniškių arba Justiniškių – tų sustabdyto laiko pripečių – gyventojai, kad jų namai pamažu virsta kultūriniais getais? Kaip savo padėtį vertina Perkūnkiemio gyventojas, už didelę paskolą nusipirkęs bilietą į tokį patį getą, tik įsteigtą ne planinės ekonomikos, o laisvosios rinkos sąlygomis, su iškart, o ne po renovacijos įtaisytais plastikiniais langais? Įkaliname save tokiose dėžutėse nediskutuodami apie svarbius neregimuosius dalykus, pavyzdžiui, darnų miesto planavimą, kurį mes, užuot lengva ranka atidavę sprendimo teisę dargiams su avuliais, turėtume kolektyviai įsivaizduoti. Ar kas nors, be vieno radikalaus profesoriaus ir plaukiančiojo filosofo, dar pajėgia įsivaizduoti Lietuvą? Neregėta Lietuva yra tokia, kurios mes nesprendžiame. Elektrinės operatorius irgi buvo tikras, kad tokios konstrukcijos reaktorius niekada nesprogs. Kaip galime būti tokie ramūs palikę savo šalį savaime kaisti neoliberalumo krosnyje ir tikėtis, kad istorijos ugnis Lietuvą aplenks? Kalbu ne apie teritorinį saugumą, o apie turinį. Visai šalia įsirusena grėsmingi židiniai – Astravas ir PiS, o išrinktasis prezidentas, užuot pasiūlęs nacionalinės ambicijos užuominą, vilioja atvirų durų dienomis prezidentūroje.

Ir pati žiniasklaida vargiai bepajėgia pradėti debatą, kai vis didesnę dalį portalų ploto užima išorinis turinys. Redakcijos nebeturi jėgų saugoti ne tik kalbos, bet ir savo nepriklausomybės. Delfinizmas yra nauja juoda. Staiga didžiulę įtaką įgijusio Šarūno Černiausko sukeltas interesų konfliktas yra jokia staig­mena, o sisteminis simptomas. Žinios jau seniausiai nupigintos iki akropolinių išpardavimų lygio, bet ir to nebepastebime.

Derėtų pagaliau susirinkti savo radikaliąsias atliekas, susidarančias iš posovietinio nepotizmo ir nepasitikėjimo. Šių bendrabūvio formų izotopai skyla sulig ateinančiomis kartomis, vis dėlto mes dažniau jaunimui statome sienas, nei tiesiame kelius. Būtų lengviau susitarti, kai pripažinsime, koks didelis melas yra Saugirdas, fasadinės „idėjos Lietuvai“, po vis didesnės socialinės atskirties kilimu slepiama visų gyventojų gerovė arba nutylėta nuostata, kad klimato kaita šitą kraštą kaip nors aplenks.