Eugenijus Ališanka. Don Kichotas ir virusas

Eugenijus Ališanka. Don Kichotas ir virusas

 

Vienas profesorius neseniai pareiškė, kad virusas dabar yra protingesnis už žmogų, todėl šiose lenktynėse ir laimi. Ką gi, dar prieš mėnesį kitą apie virusą kalbėjome vartodami karo terminus, prasidėjus skiepijimo procesui persėdome į visureigius, varomus jau net ne elektra, o skysta žodžių tyre, ir leidomės į kovidinį Dakarą. Varžomės su greitesniu ir protingesniu, bet lenktynės yra lenktynės, net Dakare svarbiausia neiškristi iš trasos ir finišuoti bent su pirmuoju dešimtuku.

Kiek dar yra padarų, protingesnių už žmogų, nors ir nemokančių kalbėti? Į galvą ateina, pavyzdžiui, kurmis arba erkė.

Karai neretai perauga į lenktynes arba atvirkščiai. Štai Sovietų Sąjunga kadaise kariavo su Vokietija, o po karo jau vyko ginklavimosi varžybos. JAV kelis dešimtmečius varžėsi su Kinija, o šiandien jau abi pusės žvangina ginklais. Gal tik Rusija nuolat kariauja, nes nepagamina tinkamų visureigių Dakarui. Kadaise kariavau su kurmiais, dabar tik lenktyniauju, kuris greitesnis – kurmiarausis ar kastuvas. Reikia pripažinti, kad iš trasos neiškrentu, bet laimiu tik sidabrą.

Gaila, virusas neskaito knygų ir neturi interneto. Sužinotų, kad turi daug bendro su žmogumi: šis vien nuo 1970 m. sugebėjo išnaikinti net 60 proc. visų pasaulio žinduolių, paukščių, roplių ir žuvų. Kadangi virusas protingas, suprastų susidūręs su rimtu konkurentu. Kita vertus, vieno statistinio tyrimo duomenimis, knygų neskaito daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų, taigi ir čia galima įžvelgti giminystę. 

Be to, virusas sparčiai mutuoja, tad yra tikimybė, kad kuris nors, jeigu ne angliškasis, tai gal lietuviškasis, anksčiau ar vėliau išmoks ir skaityti. Ką tuomet galėčiau jam pasiūlyti perskaityti?

Vargu ar drįsčiau piršti ką nors iš savo kūrybos. Ne todėl, kad prasta lektūra, tiesiog pats tų knygų neskaitau. Jos atgulė knygų lentynose, kurias vienas šmaikštuolis pavadino inteligentų tapetais. Negi lupsi apdulkėjusius tapetus. Gal vertėtų pasiūlyti šviežesnę „Silva rerum“, ten virusas sužinotų apie savo giminaitį maro virusą, bet kovidas protingas, turbūt ir pats išmano savo giminės istoriją. Tikriausiai nedaug naudos būtų, sakykim, iš „Dekamerono“. Ar iš Čechovo, skelbusio: „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Virusas ir pats žino, kaip turi būti, juk svarbiausia – kaip yra. Jeigu reikėtų vienos knygos, turbūt apsistočiau prie Cervanteso „Don Kichoto“. Šiaip ar taip, laiko patikrinta klasika, pagal ją statomi filmai, baletai, spektakliai, pats knygos pavadinimas yra tapęs bendriniu žodžiu, turbūt ne atsitiktinai. Ir žmogus čia toks, koks yra.

Neseniai pastatyto spektaklio „Don Kichotas“ pagrindinio vaidmens atlikėjas viename interviu sakė, kad pasaulyje nedaug vietos palikta beprotybei. Net virusas su tuo nesutiktų. Kuris iš mūsų nėra jojęs ant asilo pas Dulsinėją su puodu vietoj šalmo? Aš pats kadaise taip kinkavau į pažadėtąją poezijos žemę ir grūmiausi su žodžiais atstatęs pieštuką.

Ir Don Kichotas visai ne beprotis. Jam netrūksta sveiko proto samprotaujant apie pasaulį, jis apsiskaitęs, yra kilnus, bet vos leidęsis į žygius iškart tampa kitu žmogumi, ima kliedėti, matyti tai, ko nėra. Arba nemato to, kas yra. Tarsi protingas, tarsi trenktas. Argi neprimena daugelio iš mūsų, sėdinčių Seime, gydančių žmones, mokančių vaikus, o vos išėjus į žygį, t. y. atsidarius feisbuką, imančių įrodinėti, kad viruso nėra (šitai skaitydamas virusas juokiasi), kad skiepai yra pavojingesni už mirtį, kad tik per Rusijos televizijas skelbiamos tikrosios tiesos, kad žemė plokščia? Arba kad virusą įmanoma įveikti. Įgyti kolektyvinį imunitetą iki vasarvidžio ar kitos šventės (virusas vėl juokiasi). Kuris iš mūsų ne Don Kichotas?

Sodyboje virš lovos esu pasikabinęs plakatą, parsivežtą prieš kokią dešimtį metų iš Prahos knygų mugės. Pažvelgiu į jį kasryt pabudęs. Paskui jau galiu į veidrodį nebežiūrėti. Plakate vaizduojami Don Kichotas, traukiantis su Sanču Pansa į žygį, horizonte driekiasi malūnai. Šiaip beveik klasikinis variantas, bet geriau įsižiūrėjus matai, kad vėjo malūnai pastatyti iš knygų. Štai kur tikrasis priešas. Nedaug kas į tai atkreipęs dėmesį. Don Kichotas iš tiesų kaunasi su knygomis. Jis yra prisiskaitęs senųjų romanų apie riterius, būtent tos istorijos jį gena į žygius. Draugai sukūrena Don Kichoto biblioteką, tikėdamiesi taip jį išgydyti, tačiau jiems nepavyksta.

„Don Kichotas“ parodo, kaip romanai žadina netik­ras iliuzijas. Todėl ir rekomenduočiau virusui tik vieną knygą, nes nenorėčiau, kad jis turėtų kokių nors iliuzijų dėl žmogaus. Tebūnie „Don Kichotas“.

Draugai