Eugenijus Ališanka. Duobė

Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pagyvenusi pora – Jis ir Ji – po kelerių metų, sekmadienį, pagaliau susiruošė į kiną. Iš tiesų net ne į „tikrą“ kiną, ne į „Skalviją“, „Forum Cinemas“ ar „Pasaką“, bet į virtualios realybės seansą. Sekmadienis buvo neeilinis, pirmasis karo sekmadienis, nors karą jie matė ne pro langus, bet televizoriuje ir kompiuteryje. Nuo nepertraukiamo kelių dienų spoksojimo į mirguliuojančius ekranus abiem išsauso akys, tiesa, retsykiais jas sudrėkindavo viena kita netikėtai iššovusi ašara. Taigi nusprendė padaryti pertrauką, vis dėlto šventa diena, jeigu ne į bažnyčią, tai bent į prekybos centre įsikūrusį iliuzijų fabrikėlį. Užsimaukšlinę akinius, kurie labiau priminė kariškus šalmus su moderniais termovizoriais, jie nedrąsiai leidosi į kitą pasaulį. Iš pradžių net prisilaikydami už kėdžių ranktūrių, nedrįsdami žvelgti į prarajas, atsiveriančias po kojomis, netrukus jau keliavo per Čiurlionio paveikslus, virtusius trimatėmis erdvėmis, plaukė valtimi link ramybės kalno švytinčių akių, lydėjo virš galvų sklendžiantį milžinišką paukštį, slinko pro kapines, su laidotuvių procesija traukė į kalną, griaudžiant ir lyjant tiesė rankas bandydami pagauti bent vieną lašą, kilo į svaiginamą aukštį, kur ėmė trūkti oro.

Oro trūko ir išėjus į gatvę. Jis šiek tiek drebuliavo. Ne tik todėl, kad žnaibė lengvas vasario pabaigos šaltukas. Po kelionės kosminiais Čiurlionio smegenų vingiais šis pasaulis atrodė pernelyg šiurkštus, kampuotas, tarsi paskuboms suręstas laikinas būstas, svetimas ir netikras. Abu kurį laiką nepratarė nė žodžio. Užteko vos pusvalandžio, kad įprastinio pasaulio vaizdas išsiderintų, suskeldėtų, o pro plyšius imtų skverbtis anapusinis šaltis. Tai truko neilgai, prireikė dar pusvalandžio, ir viskas grįžo į senas vėžes, Kudirkos paminklas iš aukuro vėl virto paminklu, piramidžių sonata ištirpo ir vėl atsivėrė Gedimino prospektas.

Tada Jis prisiminė istoriją iš jaunystės laikų, kai slidinėdamas Karoliniškių miške atsitrenkė į medį ir prarado sąmonę. Prasimerkęs viršum savęs išvydo palinkusius angelus, nesuvokė, kur esąs, kodėl guli su slidininko batais, kur yra namai. Ne, tai buvo ne rojus – po pusvalandžio suprato, kad aplinkui jį spietėsi išsigandę vaikai, tądien slidinėję ant to paties kalno, o Jis kėlėsi iš mirusiųjų į nepažįstamą, svetimą pasaulį. Gal nuo tada ir ėmė abejoti, ar pasaulis yra toks, kokį mato, juk šis bet kurią akimirką gali virsti rojumi. Arba pragaru. Kartais prireikia vos pusvalandžio.

Bet viskas grįžo į senas vėžes trumpam. Parėjusi namo, Ji ėmė ruošti vakarienę, Jis vėl paniro į kompiuterį jausdamas nebylų nerimą, sklindantį iš virtuvės. Vaizdas ekrane priminė kompiuterinį žaidimą, kurio niekada nebuvo žaidęs, – ne todėl, kad neturėjo galimybės, paprasčiausiai tokie žaidimai Jam atrodė beviltiški. O gal tiesiog žaidimams buvo per senas. Jis niekaip negalėjo suvokti, kodėl tie vaizdai atrodo netikri. Negi todėl, kad dūžta ne jo langai, kad sirenos kaukia ne jo mieste? Galiausiai atsakymas išplaukė pats: todėl, kad to negali būti. Tiesiog negali, ir viskas. Niekaip. Tačiau kraujas tvinksėjo smilkiniuose – tai vyksta. Kaip gali vykti tai, ko negali būti? Jis jautė, kaip galvoje tvenkiasi įtampa, nedaug trūksta, kad įvyktų trumpasis loginis jungimas, ir šviesa dings. Išgelbėjo miegas, tiesa, trūkinėjantis, paviršutiniškas.

Bėgo dienos, savaitė, antra. Ekrane augo griuvėsių kalnai, degė namai ir virto tiltai. Dieną Ji įstengė dirbti, o naktį kėlėsi ir vaikščiojo po virtuvę, Jis, priešingai, naktį įstengė miegoti, o dieną užmetęs darbus gyveno kompiuteryje. Gaudė kiekvieną žinią, tyrinėjo žemėlapius, dėliojo įvykių mozaiką, sirgo už vienus ir siuntė prakeiksmus kitiems. Vieną akimirką suvokė, kad galutinai persikėlė į kompiuterį, kad to, tikrojo pasaulio, tebūnie šiurkštaus ir kampuoto, nebeliko, kad Jis pasigavo dar vieną priklausomybę, stipresnę už visas kitas.

Suprato ir daugiau – kad šis žaidimas neturi laimingos pabaigos, jeigu apskritai turi pabaigą. Kad jis tėra Uroboras, gyvatė, palengva ryjanti ir tą Jo gyvenimą, kurį laikė tikru, kad galų gale tai visai ne žaidimas, tik Jo gyvenimo tęsinys. Ne toks, kokį įsivaizdavo, žinoma, ne toks. Bet Jo vaizduotė neprilygo Čiurlionio vaizduotei, Jis viso labo rašė eilėraščius apie stirnas ir karkvabalius.

Penkioliktos karo dienos paryčiais – Jai niekaip neužmiegant – Jį pažadino atmintyje išsprogęs vakarykštis vaizdas. Net ne krauju aptaškytos nėščiosios nuotrauka, o šešių metrų gylio duobė po raketos smūgio į Mariupolio vaikų ligoninę. Duobė, atsivėrusi ne tik Jos ir Jo gyvenime. Duobė, kurioje atsidūrė visas pasaulis. Visi pasauliai, vienas už kitą tikresni.