Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Rytais savo mažajame parke, kuriame esu prisodinęs pušelių, kukmedžių, tujų ir visokio kitokio velnio, vis randu stirnų spirų. Medeliai ir krūmeliai nyksta akyse, nepadeda jokios tvorelės, raišalai, vis kas nors apsinuogina. Ryja ir vietoje šika, atsidusęs pagalvoju. Ir ką tu joms padarysi? Apimtas bejėgystės pasvajoju apie šautuvą, bet suprantu, kad jas gina Jungtinės Tautos ar kokia kita organizacija.

Vasaromis prie buksmedžių, augančių palei namus, vis randu nemenkų šuns ekskrementų krūvelių. Tai tik­riausia tie du dideli rudi šunys, kurie vis tylomis pereina sodybą, neloja, tik iš padilbų dėbso į mane. Šitų net prisibijau. Tikriausiai pievose tuštintis jiems nėra smagu, užpakalį bado stagarai, o čia tvarkingai nušienautas kiemas, tik šik ir džiaukis.

Prieš daugelį metų, dar tik kuriantis sodyboje, nutiko tokia istorija. Namas dar nebuvo galutinai įrengtas, spintose stovėjo neišpakuoti šviestuvai, elektros instaliacija, kabeliai, jungikliai, kištukiniai lizdai. Vieną rytą pasigirti sodyba atsivedėme dėdę, atkeliavusį iš toli, iš pačios Amerikos. Pradaręs duris supratau, kad kažkas ne taip. Vidury kambario gulėjo žmonos sijonas, prie lovos mėtėsi sudegę degtukai, išnaudotas dažų indelis su vandeniu iš šulinio. Išdaužtas langas. Neabejotinai kažkas spėjo pernakvoti namuose anksčiau už mus, apgailestaudamas pagalvojau, ne mano prima nocta. Skubomis apžiūrėjome atsargas – išties dingo kabeliai, elekt­rinis grąžtas, viengubi jungikliai ir lizdai (dvigubi likę), drabužiai išvartyti, šviestuvų pakuotės tik praplėštos. Ką gi, su palengvėjimu atsidusau, bent namo nesudegino, pasiėmė tik tai, kas pravers ūkyje, akivaizdžiai gyvena ne rūmuose. O tada atėjo eilė žmonos sijonui, gulinčiam vidury kambario. Pakėlęs jį išvydau didžiulę krūvą šūdo. Ne pelės, ne stirnos, ne šuns. Žmogaus.

Kaip jautėmės, daug nepasakosiu. Sukrėtė ne vagystė. Yra toks posakis: „Prišiko į dūšią.“ Grindis išplovėme, sijoną sudeginome, bet su dūšiomis užtruko – tas metafizinis kvapas nėra galutinai išsivadėjęs iki šiol. Paskui ilgai svarstėme tos žmogystos elgesio priežastis. Aišku buvo viena – tikrai ne „iš reikalo“.

Ir štai skaitydamas apie protu nesuvokiamus Rusijos kariaunos žiaurumus Ukrainoje randu vis daugiau liudijimų, kad tie „kareiviai“, nukankinę porą šeimų, pašaudę į bėgančius vaikus, išprievartavę vieną kitą mergaitę, o tada prisiriję vogto maisto, palieka krūvas kambariuose, ant lovų ir kitose jiems patogiose vietose. Vienas iš liudijimų: „Kaip kiaulės miegojo. Tai 3-iosios mokyklos rūsys. Buča. Žiūrėkite: miega, o už slenksčio... Miega, ryja – daviniai mėtosi, – o už slenksčio tuštinasi. Ir miega. Miegi, o šalia tuštiniesi. Nes tau taip patinka. Tu gi rusų Ivanas.“

Vis aiškiau imu suvokti, kad toks šių padarų elgesys yra neverbalinis būdas pranešti aplinkiniams tam tikrą žinią. Panašiai, nors ne visai taip pat, šunys pasižymi teritoriją. Bet palyginti juos su tais gyvūnais reikštų įžeisti šunis. Neįmanoma palyginti nei su stirnomis, nei su pelėmis, o be palyginimų mūsų protas sunkiai tvarkosi, be jų neišsiverčia net poezija. Šiandien nevilties apimti bandome įvardyti tuos padarus, kartais gal net labiau užkeikti. Gyvuliai, žvėrys, nežmonės, Mordoras, orkai, fašistai, naciai, žmogžudžiai, putino orda, ruzzai ir taip toliau. Be sinonimų protas irgi sunkiai verčiasi, bet akivaizdu, kad nerandame vienintelio žodžio, kuris aiškiai įvardytų tai, ką matome. Filologinės kančios, kurios šiandien veržiasi per kraštus internete ir ne tik jame. Dar viena bejėgystė, šįkart kalbinė, didžiosios bejėgystės akivaizdoje.

Prieš keliolika metų, anot „The Guardian“, vienas rusų genijus užpatentavo išradimą, kuris vadinasi „Biologinių atliekų izoliuotojoje karinės paskirties kameroje šalinimo metodas ir jo įgyvendinimo įrenginys“. Jo esmė – tanko viduje kareivis tuštinasi į tam tikrą šovinį. Tada, anot išradėjo, „specialiu šoviniu užtaisytas pabūk­las nukreipiamas į saugią zoną arba į priešo taikinį, kuris vertas tokio smūgio“. Taigi taip atsikratoma išmatų, o kartu „pasiekiama karinių ir politinių tikslų“.

Kaip įvardyti tą ordą su Putinu priešaky, palieku skaitytojams. Mano kuklus indėlis į sinonimiką būtų „šikniai“. Visomis įmanomomis šio talpaus žodžio prasmėmis.

Suprantu, padorioje kompanijoje apie kitą galą dažniausiai nekalbama arba pasitelkiamos įvairios literatūrinės figūros – metonimijos, metaforos, elipsės, nutylėjimai. Žinau tik viena: to, kas šiandien vyksta, nutylėti neįmanoma. Šikniai.