Eugenijus Ališanka. Telegrama

Eugenijus Ališanka. Telegrama

 

Atsisveikinti dažniausiai nėra lengva. Taip, kartais džiaugsmingai atsisveikini, sakykim, su įkyriu pašnekovu, bet tai reti atvejai, ypač karantino sąlygomis, kai kiekvienas sutiktasis atrodo kaip brangakmenis. Paprastai atsisveikindamas kažką prarandi; ypač amžėjant tampa vis sunkiau atsisveikinti, pavyzdžiui, su mamos prieš tris dešimtmečius megztu megztiniu, nors artimiausią penkmetį jo nė neketinu nešioti. Kaip sako prancūzai, gal ne tik jie: atsisveikinti – vadinasi, truputį numirti. Šiųmetė žiema užkniso, bet vis tiek matydamas tirpstantį sniegą imu jo gailėtis. O gal savęs, bet turbūt čia nėra didelio skirtumo. Štai Didžioji Britanija pamojavo (o gal parodė kitą ženklą) Europos Sąjungai, bet nė kiek neabejoju, kad bendro gyvenimo dešimtmečiai dar ilgai žadins nostalgiją. Kaip ir kiekvienų skyrybų atveju. Net atsisveikinus su Sovietų Sąjunga netrūksta sentimentų – vieni elegiškai prisimena vaikystę, kiti – meiles, treti – įsirašykite patys... Pasaulis tolydus, o jo pertrūkius užpildo atsisveikinimai. Ir niekada neatsisveikini galutinai. Nebent.

Apmąstydamas Pirmojo pasaulinio karo patirtis Ernestas Hemingway’us parašė „Atsisveikinimą su ginklais“. Bet ar iš tiesų pasakė jiems sudiev? Šautuvą jis išlaikė po ranka iki paskutinės gyvenimo akimirkos ir tik paleidęs į save šratų spiečių su ginklais atsisveikino galutinai. Ne tik su jais. Truputį numirė. Visai įmanomas dalykas, kad tokį atsisveikinimą lėmė ne tik jį užklupusi depresija, bet prisidėjo ir politika: jis dažnai skųsdavosi, kad yra nuolat sekamas FTB agentų. Tiesą sakant, raganų medžioklė JAV pokario metais kiek priminė KGB metodus. O ko galėjo tikėtis Fidelio Castro draugas, sovietų agentas slapyvardžiu „Argo“? Beje, atsisveikino jis savo mėgstamu šautuvu „Vincenzo Bernardelli“, o šis modelis po rašytojo mirties imtas vadinti „Hemingway“. Likimo ironija: šautuvas su Hemingway’umi neatsisveikino.

Prieš kelias dienas pravėriau tėvo spintos duris, kurių niekas nedarinėjo jau daugiau negu metus, ketindamas ją sutvarkyti. Mamai, kaip ir daugumai našlių, tas pasaulėlis atrodė nejudinamas. Išmesti artimiausio žmogaus daiktus – kelnes, švarkus, batus, užrašų knygeles, vaistus, skustuvus – jai reiškė dar vieną, pakartotinį atsisveikinimą, ne mažiau skausmingą. Ji to nesakė, bet man užteko savotiško altorėlio tuščiame tėvo kambaryje – nuotraukos su žvake. Viskas tuo pasakyta. Sustabdyta akimirka. Vis dėlto ryžausi operacijai. Iš dalies ir todėl, kad man tiesiog buvo įdomu panirti į asmeninį tėvo pasaulį, gal net jaučiausi esąs ar­cheologas, ieškantis atsakymo, kas iš tiesų buvo mano tėvas, kokių paslapčių turėjo. O gal tiesiog iš vaikiško smalsumo. Greičiausiai.

Tarp įvairių dėžučių su visokiais varžteliais, senais elementais ir peiliukais aptikau didelę dermantininę piniginę, gerokai aptrintą, matyt, seniai naudotą ne pagal paskirtį. Pradaręs radau keletą pageltusių popierėlių. Vienas jų – lėktuvo bilietas. Barnaulas–Novosibirskas–Maskva–Vilnius. Data: 1961 m. balandžio 12 d. Kaina: 72 rubliai. Dar du bilietai traukiniu: pagrindinis, leidžiantis keliauti kietuoju vagonu iš Kauno į Barnaulą per Maskvą ir Kazanę, kitas – kupė priemokos kvitas, nors kainos įžiūrėti nepavyko. Data: tų pačių metų balandžio 25 d. Kiek nustebau, nes kartu su tėvais grįžome iš Sibiro 1962 metais. Viskas paaiškėjo iš ketvirto popierėlio. Skubi telegrama rusų kalba, skirta tėvui: PRANEŠU 11-Ą MIRĖ MAMA=ALGIRDAS=.

Su šiais tarsi beverčiais popierėliais tėvas taip ir neatsisveikino iki pat savo mirties. O tąsyk važiavo atsisveikinti su mama.

Tėvas su šeima buvo ištremti 1941-aisiais. 1947-aisiais grįžo į Lietuvą, už „pabėgimą“ iš tremties vietos tiek tėvas, tiek močiutė gavo po trejus metus kalėjimo ir vėl buvo nugabenti į Sibirą. Jo mama, gavusi leidimą grįžti į Lietuvą šiek tiek anksčiau, apsistojo pas sūnų Algirdą. Neilgai ten gyveno – kankinama depresijos pakėlė prieš save ranką. Žinojau tai ir anksčiau, bet šeimoje niekas apie šią tragediją nekalbėjo. Gal dėl to, kad ir tėvo nervai nebuvo auksiniai. Mėginu įsivaizduoti Sibiro ir kalėjimų paliktas traumas, bet man sunkiai sekasi. Vaizduotės tam neužtenka.

Nereikšminga detalė: močiutė atsisveikino su pasauliu tais pačiais metais kaip ir Hemingway’us. Tebūnie tik sutapimas, tebūnie tik du amžininkai, skirtingose pusrutulio pusėse nugyvenę skirtingus gyvenimus. Vis dėlto abiejų istorijos man atrodo kaip veidrodinis atspindys. Tebūnie ir kreivų veidrodžių karalystėje.

Norėčiau parašyti knygą „Atsisveikinimas su tremtimi“. Bet dar ne visą spintą peržiūrėjau. Ir kažin ar parašysiu – atsisveikinti dažniausiai nėra lengva. Gal užteks ir šios telegramos.

Draugai