Liudo Parulskio nuotr.

 

Kaip ir visi, Vilniaus architektūros gidą laikau po ranka – tiesiogine prasme „po ranka“, lentynoje sau iš kairės, patogiame aukštyje, tarp kitų operatyviai pasiekiamų leidinių. Kas šeštus metus į tą patogią vietą šalia ankstesnio leidinio įspraudžiamas naujas gidas. Po kelerių metų nebevartomas senesnysis perkeliamas į kitas, sunkiau pasiekiamas ir rečiau aplankomas vietas – šitaip natūraliai viskas ir juda.

Šiemet išleistas „Vilnius. Architektūros gidas. 1900–2025“ yra jubiliejinis (serijai 20 metų!), apie tai daug rašė spauda. Pamatęs leidyklos „Lapas“ nuotrauką su nufotografuotomis visų gidų nugarėlėmis, nusprendžiau saviškius (maniau turįs viską) irgi surinkti krūvon ir, jei pavyktų gražiai nufotografuoti, pasigirti kolekcija viešai. Planas gana greitai žlugo, nes perkratęs lentynas supratau, kad neturiu (arba – nebeturiu) svarbiausio artefakto, pirmojo 2005 m. „Architektūros fondo“ išleisto Vilniaus architektūros gido. Nedelsdamas puoliau į internetinius knygynus, kad likviduočiau erzinantį trūkumą, vieną egzempliorių radau ir nusipirkau! Kainavo trisdešimt eurų. Išpakavęs siuntinį, ant knygos pamačiau lipduką su užrašu „Šis leidinys priklauso skaitytojų klubo nariui, dideliam „Statybų piloto“ draugui“. Ant lipduko buvo ir kaina – 40 litų, rodanti, kad leidinys turi augančią bukinistinę vertę, nors jutimiškai keturiasdešimt litų 2005-aisiais svėrė daugiau nei 30 eurų šiemet.

Tai buvo geras pirkinys. Vartydamas pirmąjį gidą ir vis žvilgtelėdamas į ką tik nusipirktą naujausią supratau, kad bet kurio universiteto humanitarinės krypties bakalaurui (ar tingesniam magistrui) galiu pasiūlyti puikią baigiamojo darbo temą su gatavu pavadinimu: „Architektūrinės raidos Vilniuje stebėjimo raida. Keturių architektūros gidų atvejis. 2005–2025 m.“. Hipotetiniame darbe studentas tyrinėtų statistiką – architektų pavardžių, architektūros biurų paminėjimo dažnumą ir kaitą, atsirandančių ir dingstančių objektų argumentacinę logiką, aprašymų intonacinių akcentų pasirinkimus, o visa tai padaręs tikrai suformuluotų vienokias ar kitokias mokslines išvadas.

Aš irgi padariau greitą tyrimą, bet nugriebiau tik grietinėlę: lyginau pirmą ir naujausią gidus, tačiau tik moderniausią laikotarpį, nors senesniuose taip pat šniokščia architektūrinių raidų interpretacinės srovės.

Lygindamas knygas iš karto atkreipiau dėmesį į egzotiką – 2005 m. gide yra trys objektai, nufotografuoti ir aprašyti kaip visiškai funkcionuojantys: „Žalgirio“ stadionas, kino teatras „Lietuva“ ir Kelių policijos pastatas. Naujausiame gide jų nebėra, bet kai kurių nugriautų statinių aidas liko – knygoje yra skyrelis su keturių buvusiame stadione pastatytų namų aprašymais, yra ir MO muziejus „Lietuvos“ vietoje. Į egzotikos klasifikacinę grupę patenka dar viena Vilniaus modernios architektūros keistenybė – Valdovų rūmai. Formaliai juos tenka vadinti vienintele nepriklausomybės metais nuo pamatų pastatyta šiuolaikine kultūros erdve. Pirmame gide rūmų tekstas iliustruojamas statybų nuotrauka, dabartiniame rūmai šviečia visu gražumu. Per 20 metų aprašymas beveik nepasikeitė, tik būsimąjį laiką („rūmus tikimasi naudoti kultūros reikmėms“) pakeitė esamasis („rūmai naudojami kultūros reikmėms“).

Į egzotikos grupę įtraukiu ir žalsvą aštriabriaunį „Hanner“ dangoraižį, kuris pirmame gide atstovauja sąžiningam architektūriniam pasididžiavimui ir vis dar tebėra naujausiame gide, bet jau kaip netolimos ateities vaiduoklis. Šito pastato man trūks. Maždaug tais pačiais 2005 m. dažnai važiuodavau iš Talino, ir kiekvieną kartą kelionės pabaigoje, autobusui leidžiantis nuo Šeškinės kalno, žvairuodavau į kartu važiuojančius estus: ar jie mato, ar juos pritrenkė atsiveriančio vaizdo didybė – pribloškiantis miestas slėnyje su tobulu dangoraižiu?

Lygiagretus gidų vartymas suteikia ir daugiau atradimų – pavyzdžiui, supranti, kad jie nėra „Michelin“ žanro gidai. Juose nėra surinkta geriausia Vilniaus architektūra, čia atrankos taktika kita, daug vertingesnė už reitingavimą, nes sudarytojai rodo visą tuo metu dėmesio vertą architektūrą, ir gerą, ir blogą. Po kelerių metų dėmesio fokusas pasikeičia, pakeisdamas ir gido rinkinį. Pirmame serijos leidinyje, skyriuje „Naujausieji laikai. 1990–2005“ pasakojama apie 74 objektus. Po dvidešimties metų į analogišką naujojo gido skyrių „Atkūrus nepriklausomybę. 1990–2025“ (su 100 aprašymų) iš senojo patenka tik 18 objektų.

Žvilgsnis pasikeitė, bet įrašai liko, tad pirmasis gidas (visi kiti irgi) tampa ir architektūros, ir architektūros atrankos kriterijų metraščiu. Anuomet, kai naujausios architektūros nebuvo daug, dėmesio sulaukė ir ypač blogi kūriniai, čia net yra aprašyti (labai lakoniškai ir neutraliai) 2001-aisiais Sakalų gatvėje, Žvėryne, pastatyti daugiabučiai, tobula bestuburių architektų ir neišsilavinusių užsakovų bendros kūrybos iliustracija ir puiki neigiamos psichogeografijos terapijos vieta – ateinu čia kaskart, kai mieste pamatau negražų naują namą, ir Sakalų gatvės bjaurumas išsyk išgydo bei priverčia vėl pozityviai žiūrėti į miestą^*.

 

*      Šiame sakinyje atsiranda autofikcijos elementas – nesinaudoju Sakalų gatve negatyvios terapijos tikslais, bet įsivaizduoju, kad galėčiau taip elgtis, jei nuspręsčiau.