Florent’as Georgesco. Loico Salfati nuotrauka

 

Galima būtų paklausti: kodėl dienraštis „Le Monde“ skiria tiek daug straipsnių kultūrai? Kuo tai gali praturtinti platų pasaulio, jo pokyčių ir sukrėtimų paveikslą, kurį kiekvieną dieną piešia stambus bendro pobūdžio naujienoms skirtas dienraštis? Pastaraisiais metais „Le Monde“ tapo skaitomiausiu dienraščiu Prancūzijoje. Skaitmeninę jo versiją prenumeruoja daugiau nei 500 000 žmonių, parduodama daugiau negu 100 000 spausdintų dienraščio egzempliorių, o apsilankymų jo interneto svetainėje skaičius toks svaiginantis, kad niekaip neįstengiu jo įsidėmėti...

Iš maždaug šimto kasdien internete publikuojamų straipsnių mažuma, nors ir svari, yra apie parodas, teatro spektaklius, filmus, architektūrą, muziką, šokį, intelektualų debatus, knygas, žinoma, apie daugybę knygų. 1967 metais įsteigtas priedas „Le Monde des livres“ (pažod., „knygų pasaulis“) kiekvieną ketvirtadienį skiria nuo dešimties iki dvylikos puslapių literatūros kritikos, humanitarinių mokslų straipsniams, pokalbiams su rašytojais, išsamiems reportažams, tyrimams.

Juo labiau dienraštis auga ir tampa masių informavimo priemone, tuo toks kultūrinio gyvenimo pristatymas – kaip kontrastas – galbūt atrodo skirtas labai siaurai nišai, elitinei auditorijai, vienaip ar kitaip – nutolęs nuo šios akimirkos aktualijų. Jei pasitelksime dienraščio žargoną, kalbame apie „karštas“ ir „šaltas“ temas, apie „pirmą laiką“ ir „antrą laiką“. Mes su savo knygomis ir meno kūriniais nuolatos patenkame į „antrą laiką“.

Vadinasi, antraeiliai? Pirmas atsakymas būtų: taip, žinoma, antraeiliai, na ir kas? Stambus dienraštis turi pasakoti apie visus gyvenimo aspektus. „Le Monde“ visada tai darė – nuo pat įkūrimo 1944 metais. Visi lieka savo vietose ir visi patenkinti, taip pat ir nišų mėgėjai, kurie nori pailsėti nuo emocinių informacijos liftų.

Tačiau tikrovėje vyksta kiti dalykai. Kultūros žurnalistai dalyvauja redakcijoje vykstančiuose debatuose. Jie gyvena jos ritmu ir negali atsiriboti nuo svarbiausių temų. Imkime vieną pavyzdį: kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, „Le Monde des livres“ visiškai pertvarkė savo turinį ir parengė specialų numerį. Tikriausiai tą akimirką buvo paaukotos kelios gražios knygos, nes neužteko vietos. Tačiau tai buvo neatidėliotinas atvejis.

Nuo to laiko mes nepaliaujamai stengėmės pastebėti visas knygas, galinčias apšviesti mūsų skaitytojus apie karą, apie Ukrainą, jos istoriją, kultūrą, apie Putino režimo ištakas. Ir vėl – tai tik vienas pavyzdys, nors ir vienas iš svarbiausių. Galėčiau rasti pavyzdžių, iliustruojančių visus šiuolaikinius debatus – nuo ekologijos iki feminizmo, nuo istorijos prieštaravimų iki politinių konfliktų, neaplenkiant ir pačios dienraščio „Le Monde“ tapatybės (kaip nurodo ir jo pavadinimas, išvertus iš prancūzų kalbos, – „pasaulis“): išcentruoti žvilgsnį, kad atspindėtume begalinę pasaulio įvairovę.

Šie iššūkiai be paliovos maitina kultūrinį gyvenimą, o pastarasis savo ruožtu maitina ir praturtina juos. Žinoma, tai ne vienintelė jo funkcija. Suteikiame erdvės ir nesuinteresuotai, neaktualiai kūrybai. Tačiau, man regis, – tai gerai parodo straipsniai, kuriuos „Literatūra ir menas“ maloniai sutiko priimti į šį numerį, – iš pradžių turime pastebėti tuos kūrinius, kurie pasakoja apie pasaulio tikrovę.

Galų gale, aktualumas nėra vien tik tai, kas aktualu. Kitaip tariant, be „antro laiko“ nėra „pirmo laiko“, o be „šalto“ nėra „šilto“. Dienraštis išdėsto faktus. O paskui stengiasi pateikti juos taip, kad būtų iš esmės suprasti, suteikti jiems svorį, šis žingsnis į šalį – kultūros straipsniai – štai kam reikalingas: per laikmečio pasakojimus iškelti į šviesą faktuose slypinčią žmogišką patirtį ir ją suaktualinti. Taip, būdami menininkų, rašytojų, mokslininkų pokalbio šerdyje, mes tęsiame atkaklų dabarties tyrinėjimą – o tai ir yra žurnalistikos užduotis ir laimė.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė