Agnės Papievytės nuotrauka

 

Vienas mano vaikystės prisiminimų, kaip pažįstama močiutė nusipirko naują šaldytuvą ir turėjo atsikratyti senuoju. Ilgus dešimtmečius tarnavusią „Snaigę“, o gal „Atlantą“ ji paprasčiausiai grąžino gamtai – užkasė darže. Su dabartinėmis žiniomis apie šaldytuvus ir gamtą gal sunku suprasti, kam reikėjo savo noru nuosavame kieme sukelti ekologinę katastrofą. Bet ar gali būti, kad yra ekosistemų, apie kurių šiukšlinimą dar išmanome per mažai, kad akį rėžtų į metaforinį dirvožemį iš lėto besiskverbiantis freonas? 

Rašydama šį tekstą ir galvodama, kad jis atsidurs popieriuje, prisimenu vis atkasamas laikraščių iškarpas, kuriose vizionieriai ką nors išpranašauja: Laimutį Telksnį, 1968 m. teisingai nuspėjusį, kad 2017-aisiais jau bus galima naudotis automatiniu vertimu ar per „namų informerį žiūrėti mėgstamą spektaklį“; René Barjavelį, atvaizdavusį, kaip mums iš rankų nekris telefonai; o gal ir patį D. F. Wallace’ą „Begaliniame pokšte“ papasakojusį, kaip žmones apsės pagražinantys filtrai. Slapta noriu papulti į jų kompaniją – išpranašavusi, kad internetas taps negyvenama vieta. 

Internete augau ir mokiausi socializuotis – ten rasdavau bendraminčių ratą, kurio man taip trūko mokykloje. Iki dabar manau, kad gyvai bendrauju prasčiau, nei susirašinėju. Internetui dėkoju už muzikinius atradimus, kurie pakeitė gyvenimą, nes visi įsimylėjimai ir daugelis draugysčių prasidėjo nuo panašaus muzikinio skonio. Kai ir darbus perkėliau į internetą, ten užsibūnu ilgiau nei rea­lybėje.

Tačiau per pastaruosius metus internete būti vis nejaukiau – lyg klaidžioti apleistame industriniame rajone, baidantis visko, kas slepiasi šešėliuose ir stengiantis neįlipti į nuodingų chemikalų balas. 

Apsilankau kadaise draugų susibūrimų vieta buvusiame feisbuke. Dabar čia – dirbtinio intelekto sugeneruotų nuotraukų galerija. Šimtus tūkstančių patiktukų surinkusios nuotraukos, kuriose – hiperrealistiški, bet realybėje neatkartojami receptai, tobulos merginos su 7 rankų pirštais ir kitų keistenybių atvaizdai, kuriuos nuo tikrų nuotraukų atskiria tik geriausiai interneto apgaulių ištreniruotos akys. Paspaudžiu ant filmuko su mielais gyvūnėliai – jis įgarsintas garsiojo gamtos dokumentikų autoriaus Davido Attenborough. Tiksliau, kompiuterinės jo replikos, kuri be sąžinės graužaties pasivogė jo sodrų balsą. 

Po tokios dozės sintetinio turinio reikia atsipalaiduoti, gal paklausyti muzikos. „Spotify“ platformai pasiūlius naują atlikėją, skubu patikrinti, ar jis egzistuoja. Grojaraščiuose dabar gausybė dirbtinio intelekto sukurtos muzikos, kurios gamybą inicijuoja pats „Spotify“, kad už perklausas nereikėtų mokėti tikriems atlikėjams. Dirbtinio intelekto dainos – iš realių žmonių kūrybos skiaučių sudėliotos kompozicijos, optimizuotos taip, kad jų išjungti nesinorėtų. 

Užsukusi į instagramą pamatau keletą nuomonės formuotojų, kurių realybėje niekada nesutiksiu. Jie 100 % skaitmeniniai, bet siekia formuoti tikrų žmonių nuomones. Paveikslėlių sraute – dailios iliustracijos, bet ne visos turi autorius. Dalį sugeneravo tas pats dirbtinis intelektas, spėju, baigęs dailės mokyklą. 

Galvoju, pagūglinsiu, kaip padaryti, kad internete matyčiau tik tikrų žmonių kūrybą. Bėda, kad per pastaruosius metus „Google“ prisipildė tekstų, kuriuos parašė... dirbtinis intelektas. Nepaisant to, kad ši paieškos sistema teigia ribojanti tokių tekstų sklaidą, bet praktika rodo ką kita – tikro autoriaus straipsnį jau retai pamatysite pirmame paieškos puslapyje. Dabar ieškodama atsakymų, kuriuos dėliojo žmonės, įvedu „before:2023“ – kad rodytų rezultatus, sukurtus dar iki dirbtinio intelekto apokalipsės pradžios. 

Dirbtinio intelekto tekstai, vaizdai, muzika ir net humoras dauginasi tūkstantį kartų sparčiau, nei aš renku šiuos žodžius. Daugelis kompiuterinio proto kūrinių vis dar atrodo mėgėjiškai, bet ne todėl šį turinį reikėtų laikyti šiukšlėmis. Dirbtinai sugeneruotas menas imituoja ryšį tarp žmonių, o edukacinis turinys – žinojimo didėjimą. Nors iš tiesų tai tik aklas esamos informacijos reprodukavimas, kuriam dar negalioja autorių teisės. 

Mano gimtasis interneto kraštovaizdis dabar slepia milijonus palaidotų šaldytuvų, kurie irdami skleidžia nuodus. Vis rečiau jį tyrinėju dėl atradimo džiaugsmo ir vis skeptiškiau vertinu viską, ką pamatau ekrane. Ekologinė interneto katastrofa, kuri mus sugrąžins į bibliotekas, miškus ir tikrus pasimatymus – gal nieko tokio?