Donatas Petrošius. Po kiek geltonasis smėlis?

 

Baigiantis metams – mėginimai įsiminti, kas svarbiausia iš viso to, kas nutiko šiemet. Lietuvos kultūros padangėje ryškiausias įvykis – Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operos „Saulė ir jūra (Marina)“ visuotinė sėkmė. Esu visiškas tamsuolis operos pasauliuose, mane šioje sėkmės istorijoje optimistiškai nuteikia tai, kad dar įmanoma šiais sugedusiais laikais mene išsiversti be tiesmukumo: jūrą gali atstoti keletas tonų smėlio ir atostogautojais persirengę aktoriai, saulę – lempos ir prožektoriai. Susirūpinimą ekologiniais reikalais – nežinia kas. Asmeniškai nežinia kuo pavadinčiau patį operos žanrą. Nes lietuviams opera visad būdavo proga atsipalaiduoti, padoriai apsirengti ir praleisti vakarą gražioje kompanijoje skambant nežinia kam.

Jei ne Venecijos, britų ir skandinavų liaupsės rimtoje spaudoje, nebūtume supratę, kas ta „Saulė ir jūra“, apie ką visa tai ir ar apskritai aktualu. Nes čia truputį apie ekologiją, o homo lituanus kol kas nė iš tolo nepavadinsi eco-friendly porūšiu. Gamtą mylime visi, bet ginti masiškai naikinamus miškus ryžtasi saujelė keistuolių. Metų gale tik siauroje specialistų kuopelėje ir draugų ratelyje būtų išlikusi atmintis apie „Saulės ir jūros“ premjerą kadaise, kažkur. Bet laimei – Venecija, laimei – pasaulis. Parodė mums, ką turim. Ir ko visai greitai galim netekti.

Nesu socialiai angažuoto ar politinio meno apologetas. Lengviausiai tapatinuosi su tuo, kas sukurta nepaisant politinio-socialinio fono. Ar anapus jo. Bet, kad ir kiek barikaduotumeisi, vaidintum kurčią ir aklą, realybė vis viena įsibraus per ekranus ir kitus plyšius į tavo gyvenimą. Todėl naujo Lietuvos prezidento išrinkimas laikytinas ir interpretuotinas realių žmonių tikrovės signalas.

Skaičiuojant iš eilės: pirmasis mūsų valstybės vadovas buvo profesorius, muzikologas, švietėjas, aiškinęs, kas yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kokia jo kūrybos reikšmė. Ką iš viso to turim dabar – kultūra ir švietimas pastatyti į savo vietą. Ar profesoriaus kaltė, kad laikai tokie?

Po to turėjome prezidentą-elektrinės statytoją. Apie jį nesiplėskim, o mūsų energetika, konkrečiai elektros ūkis, degradavo, kad liūto dalį turime importuoti. Susidaro įspūdis, kad pastarosios dvi – valstiečių ir socialdemokratų – vyriausybės užsiėmė elektros ūkio sabotažu. Tarsi ruoštų mus tapti „Rosatomo“ Astravo atominės elektrinės klientais.

Trumpam turėjome prezidentą-aviatorių. Gal dėl to visi mūsų bandymai sukurti lietuviškas avialinijas eina šuniui ant uodegos.

Vienas prezidentų buvo iškilus JAV aplinkosaugininkas. Šviesi, inteligentiška asmenybė. Viešieji intelektualai buvo aklai (ir naiviai) įtikėję, kad jis pakels mūsų politikos kultūros kartelę aukščiau. Deja, deja. Sovietizmas mūsų politinio kūno chromosomose gajesnis už gerų manierų importus iš už Atlanto. Cinikai, šniojantys sengires, retinantys rezervatus, nacionalinius parkus ir šiaip visa, kas žalia, demonstruoja, kad mūsų aplinkosauga egzistuoja tik popieriuose. Gaila. Ir gėda, kad mes tokie.

Prezidentė-eurokomisarė buvo reikli, griežta. Kartais pernelyg atsargi, susikausčiusi. Tarsi pernelyg įtemptai svarstytų – o ką apie mane pašaliniai žmonės pagalvos. Taip sutapo, kad vos tik pasibaigė jos antroji kadencija – Seime ir vyriausybėje prasidėjo fejerverkai. Chaosas ir moralinis nuosmukis.

Viso to fone – su aplinkosauga, saule ir jūra susijusi aktuali tema: vyriausybės posėdyje gruodžio 11 d. pritarta (11 ministrų – už, 2 susilaikė) Klaipėdos jūrų uosto plėtrai. Jūra yra gyvas daiktas ir reaguoja, keršija neprotingiems padarams. Specialistai perspėja, kad po įsikišimo į trapią ekosistemą bus nuplauti Palangos ir kiti populiariausi Lietuvos paplūdimiai. Smėlį kiekvieną vasarą turėsime prie Baltijos atsivežti kiekvienas sau. Pagal poreikius. Dėl ko visa tai? Kad per Klaipėdą konteineriais į Vakarus būtų pergabenta daugiau kiniškų prekių. Žmonėms, kurie alpo ir kaifavo žiūrėdami mūsų menininkių operą „Jūra ir smėlis“ – apie globalias ekologines grėsmes. Uždaras kafkiškas ratas. Mūsų vyriausybės galvos nežiūri rimtai į jokius perspėjimus. O kodėl turėtų? Nes kai viskas išsipildys, ne jiems teks kovoti su pasekmėmis.

Naujasis prezidentas atėjo iš finansų sektoriaus. Iš pinigų pasaulio. Logiškai mąstant, po jo vienos ar abiejų kadencijų Lietuvoje turėtų kilti neregėtas pinigų stygius.

Jei esi prie meno, jokios krizės neturėtų atrodyti baisios. Užsienio spauda rašo, kad finansinių krizių metu vartotojai nustoja lėkti kaip be galvų, sustoja, atsigręžia į kultūrą, menus. Žodžiu, kiekviena krizė mums – šansas. Prisimenu dvi Rusijos krizes, ekonominę blokadą nepriklausomybės pradžioje. Nepamenu, kad vartotojai būtų persimetę į menus. Viskas buvo vienodai pilka ir niūru. Lieka viltis, kad žmonių įpročiai metams bėgant keičiasi, kita krizė bus tokia, kokių nematėm, humanitariškesnė.

Pagautas emocijų kritikavau iš prezidentūros kilusią iniciatyvą nuo kitų metų didinti mokesčius meno kūrėjų honorarams nuo 15 iki 20 procentų. Galiausiai, atvėsus galvai, suvokiu, kad nuo mano honorarų paimtus eurus pridės prie mamos pensijos. Pinigų nesumažės. Juos paprasčiausiai perdės iš vienų piniginių į kitas. Praloš tie, kurie neturi mamų, gaunančių pensijas. Išloš tie, kurie turi abu tėvus, senelius. Esame giminių kraštas. Valdžia per mokesčius skatina dažniau lankyti gimines.

O jei rimtai – keliant mokesčius nebūtų tiek apmaudo, jei valstybė turėtų viziją. Ar ambicijų, konkrečių tikslų. Pavyzdžiui, kasmet auginti energetinę nepriklausomybę. Ne lozungais, o konkrečiai saulės, vėjo jėgainėmis. Ir visų kitų rūšių alternatyvia energetika.

Šokiruoja, kai perskaitai ataskaitas, kad Elektrėnų elektrinėje vienas po kito uždarinėjami, ardomi gamybos blokai, naujausieji negamina elektros, budi kaip rezervas. Negamina, nes, esą elektros savikaina būtų didesnė nei importuotos. Nors deklaruojame principingumą nepirkti elektros iš grėsmingos Astravo AE, bet negalime būti tikri, kokios sudėties vyriausybė posėdžiaus po metų kitų, naujas sutartis su priešiškos šalies energetikais prastums ne kaip kapituliaciją, o kaip laimėjimą.

Turbūt keistuolių, pasiryžusių mokėti už savą elekt­rą brangiau nei už pigesnę svetimą, yra ne ką gausiau negu miškų ir vilkų gynėjų. Tačiau viskas gyvenime susiję nematomais saitais: gamindami elektrą per suskystintų dujų terminalą importuotomis dujomis, to laivo-saugyk­los „Independence“ išlaikymo kaštus pasidalintume visi. Nemenką dalį išlaikymo dengia koncernas „Achema“ – kalbama apie dešimtis milijonų eurų per metus. Metų pradžioje būta pranešimų apie derybas, apie minėto koncerno pastangas mažinti kaštus. Regis, derybos nebuvo sėkmingos. Galbūt sutapimas, o gal iš to išplaukusi optimizavimo pasekmė – nustotas leisti „Achemos“ finansuotas dienraštis „Lietuvos žinios“, dingo svetainė su straipsnių archyvu, kur būta vertingų apžvalgų, komentarų, interviu su kultūros žmonėmis, unikalios medžiagos apie šalies sporto istoriją. Taip, būta keleto politinių ir ekonominių aspektų (turint omeny koncerno interesus), kurie korektiškai nutylėti, tačiau apskritai būta demokratiško dienraščio, aprėpiančio visą mūsų politinį spektrą. Be sensacijų vaikymosi, bulvarinių intarpų. Neidealus, bet geriausia iš to, ką turėjome. Tai bene liūdniausia nueinančių metų žinia. Po laiko dujas deginti.

Išnykęs dienraštis atstovavo tai pačiai žiniasklaidos rūšiai kaip ir kultūrinė spauda, kur tekstas svarbesnis už vaizdą. Būtų prasminga, jei valstybė išsikeltų tikslą rūpintis, kad tokia žiniasklaida nustotų nykti, o tekstų rašytojų ir skleidėjų nepakeistų piktogramų pramonė.

Verta kuo dažniau priminti, kad valstybė žiniasklaidai remti kasmet išleidžia nesuskaičiuojamą arba slepiamą skaičių eurų, prieš kurį parama per SRTRF ir kitus fondus aritmetiškai gana kukli. Kiekviena ministerija, departamentas, ES struktūrinių fondų milijonų įsisavintojas kasmet per viešųjų ryšių kontoras, per pusiau fiktyvias ar plačiai žinomas žiniasklaidos priemones suka gerųjų naujienų viešinimo girnas. Visa ta pilkoji rašytinių niekalų bei brukalų pramonė mala supelijusius, jokios intelektinės nei pažintinės vertės neturinčius miltus. Užuot visa tai apskaičius, pinigus skaidriai nukreipus informaciniam ir kultūriniam laukui stiprinti, metų metus tęsiamos užkulisinės „niekieno“ pinigų dalybos, neretai nuodijančios žiniasklaidą, nes, gavus pelningų viešinimo sutarčių iš tam tikrų institucijų ar pareigūnų, tos žiniasklaidos priemonės kuriam laikui tampa atlaidžios ir supratingos.

Pabaigoje pora nuorodų į delfi.lt ir Kiniją. Lapkričio 22 d. paskelbtas Sonatos Kisielienės iš Žemės ūkio rūmų straipsnis „Lietuvos ūkininkai Kinijoje – aišku, ką mes ten galime nuveikti“. Jame – interviu su Kinijoje viešėjusiu Žemės ūkio rūmų pareigūnu apie lietuviškų maisto produktų importo perspektyvas į tą šalį. Galima vertinti neutraliai – tegul tie mūsų perdirbėjai importuoja kad ir į Šiaurės Korėją, jei ne beriami pamokymai, esą Kinija yra tokia, kokia yra, ir nereikia jos kritikuoti. Smalsu, ar tokio išvirkščio pilietiškumo viešai mokoma už kinų, ar Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus?

Kitas įrodymas, kad Kinija kraustosi pas mus anksčiau, nei mes, begilindami uostą, sunaikinsim paplūdimius, – tame pačiame delfi.lt 2018 m. spalio 9 d. pasirodęs Edgaro Savicko straipsnis „Informaciniame kare – naujas žaidėjas: Kinijos radijo stočių tinklas pasiekė ir Lietuvą“. Tekstas apie tai, kad radijo stotį „Kelyje“ nusipirko kinai.

Kol kas viskas gerai, nieko, dėl ko reikėtų nerimauti, neįvyko. Gruodžio vidurys, + 7 oC už lango. Gatvių barstyti nereikia, vasarai sutaupysim daug gražaus smėlio.

Draugai