Apželdinau sodą ir didžiam nustebimui atradau savyje piktžoles raunančią ir krūmelius dailinančią fašistę sodininkę. Net išėjusi į mišką sunkiai išsiversdavau be sodo žirklių. Vis dar atsidaviau aštriu prakaitu, pažastyse žėlė plaukai, teturėjau lauko tualetą ir jokio dušo – na, bent jau buvo šulinys. O miške galėjai prisirinkti malkų pirčiai pakurti. Daugiau nebereikėjo sukapoti namo, kad sušiltum.

Marjo Isopahkala. „Aš ir Ponas Poetika“

 

Vitos Norvilienės nuotr.

 

Kadais su kaimynu perpus nusipirkom benzininį pjūk­lą. Gerą. Smagiai dirba; įpili benzino ir dirba, pagalandi grandinę ir dirba. Kokia įstabi šviežių pjuvenų šiluma. Tam jis ir skirtas – dirbti, pjauti. Genėdamas seną sodą taip įsismaginau, kad paguldžiau ir porą senų kaukazinių slyvų. Be vilties gyventi toliau. Dabar, pamačius tuos kelmus ir stimburius, suriečia – suprantu padaręs kažką ne taip... Perlenkiau, stipriai perlenkiau. Galėjo žaliuoti, būti. Nesu nei atkaklus ir besąlyginis medelių gynėjas, nei fetišistas, kurių pilnos feisbukiškės ir ne tik, esu greičiau natūralistas. Ir pjaunu, ir sodinu (dirbamos žemės gabalą pasišoviau paversti mišku, kiekvieną pavasarį ten atsiranda šio to nauja: eglaičių, berželių, ąžuoliukų). Kiek skeptiškai žiūriu ir žiūrėjau į šūkavimus dėl kiekvieno medžio. Nesu ir Grainiaus liepos adeptas, bet tai, kas pastaruosius metus vyksta Lietuvoje, – protu jau nesuvokiama. Nuo plynų kirtimų iki parkų, skverų renovacijų (o tai kažkodėl paprastai reiškia malkų gamybą ir nevaldomas medžių skerdynes).

Tiesą sakant, ilgai tylėjau ir vis svarsčiau, kas tai? Čia tik dėl pinigų? Tik tiek? Projektai, pinigų įsisavinimas etc. Pernelyg banalu ir būtų pernelyg paprasta. To nepavadinčiau nieku kitu – o savidestrukcija. Gal tokiu būdu proporcingai mažėjo ir savižudybių skaičius? Medkirtystė veikia kaip terapija? Kunigaikštis Gediminas kadaise įsakė miškus Lietuvoje deginti, kad ši atrodytų europietiškesnė, ne toks gūdus kraštas. Gal ir dabar taip. Greičiausiai. Lengviau integruosimės, integruojamės. Trinkelės humaniškiau už ugnį, visada geriau, be abejo. O gal mistiniams „paprastiems“ žmonėms trinkelių norisi? Gali būti. Juk švaru, gražu. Kad neliktų kreivų, šleivų, dvikamienių... Kam juos toleruoti? Apskritai toleruoti? Be abejo, nupjauti ir koja paspirti. Turi likti tik tiesūs. Ir dar kokį grojantį fontaną įsūdyti. Klasika.

Kai taip švaru ir gražu nebado akių ta sumauta praeitis, kurią (nors greičiausiai ne tą, o mitinę-mistinę) mėgstame garbinti ir jai melstis. Kažkoks medienos, medžių gariūnmetis. Kai viską gali į kairę, į dešinę. Veikiausiai nuskambės kiek poe­tiškai ir patetiškai, bet tas medis ir yra atmintis, visad šalia, pakeliui, į rievių kietą diską pamečiui įrašo klimato istoriją, jei ne daugiau.

Gal ko nors nežinau ir nesuprantu, bet kiek tų kirtėjų atsidūrė teisiamųjų suole? Pažeidimų ten į valias. Bet koks skirtumas? Peri tie paukščiai ar neperi? Kokia čia veikia schema? Primena Sašos Sokolovo „Durnių mokyklą“... Kodėl apie tai nekalba LRT? Gal ir kalba, bet pernelyg fragmentiškai... Geriau kokią eilinę žiopčiojančią GALVĄ kamantinėja.

Liepos 1 d. buvau Kalnų parko renovacijos pristatyme A. Mickevičiaus bibliotekoje. Kažkas salėje dūsavo: „Ir vėl Kalnų parko parkės...“ Tiesa, įspūdis slogus kaip lapkričio vakaras. Visuomenininkai pagrįstai, be išlygų šoka piestu ir blokuoja iniciatyvą kažką (būtent „kažką“) daryti – ir jie teisūs – pasitikėjimą Vilniaus miesto savivaldybė seniai praradusi, o siūlomi (greičiau prastūminėjami) projektai (tiek Kalnų parko, Sapiegų, Reformatų) švelniai tariant trenkia nejautrumu, beidėjiškumu, vizijos nebūvimu; apsiribojama techniniais dalykais: suoliukais, šmoliukais, tiltukais ir skalda. Tai yra didžiausias siaubas ir skurdas. Jokio kompleksinio požiūrio, MATYMO. Juk Kalnų parkas, kurį įpratome būtent taip vadinti, tai kelių sluoksnių visuma: istorinio, gamtinio, kultūrinio, geologinio. Mus kankina idėjų badas, ištikęs minties ir krypties kolapsas. Nėra idėjos – neikim į parką, į mišką. Geriau jau nedaryti nieko – jei nežinai, ką nori padaryti. Kol pasveiksim ir sužinosim. Provincijos trinkelizacijos sindromas iki Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų atėjo kaip kiaulių maras.

Nemaniau, kad taip bus. Tikrai. Kaip netikėjau, kad prasidės stichiškas miškų kirtimo vajus, kuris, pvz., per Latviją nusirito prieš gerus 7–8 metus. Pusė Latvijos miškų išvažiavo į Švediją, todėl dabar kaimynė perpučiama kaip pamušalas. Tuomet vogčia džiaugiausi: mes prašokome... Šį vajų prilyginčiau genocidui, pokariui, savidestrukcijos viršūnei, visuotinei nemeilei. Gal geriau karkimės ir nuodykimės? Makabriška, suprantu. Blogai su mūsų galvomis. Iš esmės nueita ne ten ir pernelyg toli. Jei Sąjūdis prieš 30 metų prasidėjo nuo ekologinių žygių, nenustebsiu, jei ir dabar paeitų ši korta. Ir būtų pats laikas. Jėgos, kritinės masės užtektų. Taip rašau ir todėl, kad iš esmės nebetikiu teksto galia. Gerų straipsnių, tekstų apie tai į valias, bet jie nuskęsta, neveikia, nebeišjudina (norėčiau klysti), nejudina. Nebe teksto era, jau, matyt, ir nebe vaizdo. Vaizdas ir tas – viso labo tik fonas, užsklanda, pramoga, jis plokštėja, nebeįsiėda į sąmonę. Reikia pradėti veiksmą, atvirą ir besąlyginį. Kito kelio nelabai matau. Nes argumentų kalba išsemta, sutikite, nebėra apie ką kalbėti. Jiems (baisu taip sakyti, tie „jie“ – tai, be abejo, esame mes) – valdininkams, rangovams – nereikia tų argumentų. Nuo nemeilės tablečių nėra.

Visiems valdininkams (nuo Aplinkos ministerijos iki Vyriausybės) iš pradžių reikėtų surengti kino seansą be teisės išeiti iš salės ir parodyti, pavyzdžiui, A. Zviagincevo „Nemeilę“. Taip taip, rusiškai jis vadinasi „Neliubovj“, taip juk labiau suprantama. Nors drąsūs esam vis baksnoti – žiūrėkit, kaip Rusijoje, bet patys ne ką toliau nuėjome. Ten pusė Sibiro jau išvažiavo į Kiniją – mums nebedaug liko įpusėti Labanorą. Masteliai gal ir kiti, bet ar nemeilė turi mastelį? Žinoma, ataugs. Be abejo. Iš ko gi „Ikea“ ir „Finieris“ keps baldeles (nesuklydote – „baldeles“)?.. Kadenciją baigusi Dalia Grybauskaitė šioje srityje dar galėjo ir turėjo trinktelėti durimis. Turėjo. Negalėjo nematyti, kas vyksta.

Kaip visa Sibiro mediena važiuoja į Kiniją, taip į Kiniją važiuoja mūsų menininkai. Kažkaip ironiška. Duoda pinigų ir veža. Rusai – malkas, mes – menininkus. Visiems gerai. Aktoriai, muzikai paskui turi už ką tvoras tverti, mašiną palopo, sodybėlę kokią nusižiūri, restoranėly, va, pasėdi su šiaudeliu taurėj. Džiaugiasi menininkai. Tik kažkodėl į Tibetą neveža. Gal ir gerai. Bet čia jau kita daina. Nors priedainis šių dainų galėtų būti ir tas pats. Kad ir: „U menia odna struna, Kazachstan moja strana.“

O kėsinimasis griauti paminklus, juos „perkainoti“ – tai tos pačios medkirčio rankos pirštai. Tas pats noras viską iššluoti, nuplauti. Tai tik iliustruoja, kad vis dar nesutariame su praeitimi, netolimos praeities problemas, traumines patirtis instinktyviai dangstome, ignoruojame ir taip klimpstame dar giliau.

Beje, iš kur tas skubrus LRT noras atsiprašyti už liepos 6 d. rodytą filmą „Niekas nenorėjo mirti“? Feisbukiškių kaimo influenceriai pernelyg garsiai cypė? Buvo galima ir daugiau atsparumo parodyti. Geras filmas, atveriantis, keliantis klausimus, o ne koks deklaratyvus, kaip, tarkim, komjaunuoliškai skatinanti mojuoti trispalvėmis „Emilija iš Laisvės alėjos“. Čia tik puikus negebėjimo atvirai žiūrėti į praeitį (o ir dabartį) pavyzdys. Nereikia praeities, ji mums per sunki, reikia trinkelių, sakiau, kad reikia trinkelių, tada – švaru, gražu, nereikia cvirkų, salomėjų ir panerių nereikia (beje, įdomu būtų vilniečių ir nevilniečių paklausti, kiek jų ten yra lankęsi).

Suprasim, ko norim, ir susigrąžinsim meilės geną tik tada, kai pripažinsim mumyse esant tą cvirką, salomėją, tuos pačius panerius, o ir tas nupjautas kaukazines slyvaites ir nebereikės šildytis rankų pjuvenose ir baimintis, kad ir miško broliai, ir mes patys galime virsti miško našlaičiais.