Kęstas Kirtiklis. Ardžunos meditacija

Kęstas Kirtiklis.  Ardžunos meditacija
Evgenios Levin nuotrauka

 

Kelintą mėnesį nepaliauju galvoti apie Ardžuną. Tą „Mahabharatos“ personažą, labiausiai žinomą dėl pokalbio su Krišna – „Bhagavatgytos“. Nors gal ir nežinomą. Kai dundėdami būgnais ir cimbolais Vilniaus senamiesčiu praplevena vakarietiški vaišnavai, galvoti tegali tik apie Krišną ir Ramą, visi kiti indiškų epų veikėjai tarsi neegzistuoja. Tiesa, jei nebūtų tų garbintojų, mūsų kultūrinėje sąmonėje neegzistuotų ir tas vienintelis, kad ir dviejuose asmenyse. Ir apskritai gerai, kad tų vaišnavų yra, antraip pasaulis taip ir baigtųsi ties Bosforu ir Gibraltaru.

Na, bet ne apie tai aš čia.

„Mahabharata“ yra ilgas pasakojimas apie šeiminę nesantaiką. Ne dėl nekilnojamojo turto, kaip dažniausiai pasitaiko, bet dėl valdžios, dėl galios. Viena Bharatos ainių giminės šaka Kauravai (šimtas brolių) apgaule paveržia sostą iš penkių savo pusbrolių Pandavų. Šie, išbandę visas diplomatines priemones valdžiai atgauti, galiausiai stoja į mūšį. Čia prasideda „Bhagavadgyta“: dvi didžiulės kariuomenės stovi viena priešais kitą Kurukšetros lauke ir pūsdamos savo kriaukles (tokį instrumentą) bando sukelti viena kitai siaubą. Vaizdas tarsi iš J. R. R. Tolkieno ekranizacijų: žirgai, kovos vežimai, šalmai, skydai, ietys... Pandavas Ardžuna paprašo savo kovos vežimo vadeliotojo Krišnos išvežti jį į tarpą tarp abiejų kariuomenių, jis norįs prieš mūšį apžvelgti tiek savuosius, tiek priešus. Gal kiek ironizuojant, jam prieš akis atsivėrė tikras giminės susitikimas, kaip verčia Alfonsas Bukontas: „Ir tada Ardžuna pamatė senolius ir tėvus savuosius, – / ten stovėjo dėdės ir broliai, ir bičiuliai, sūnūs, vaikaičiai, // ten draugai senieji ir uošviai, ten visa jo gentis abipus, / pagiežinga, užrūstus, įtūžus, ir kovoti, ir žūt pasirengus.“

Ir štai siužeto posūkis – pamatęs visa tai Ar­džuna palūžo. Jis, vienas iš svarbiausių savo armijos karvedžių, nebenori kautis. Jam atrodo, kad kovoti nėra prasmės („nesulauksiu jokio gerumo, gentainius išgalabijęs mūšy“). Nieko nekeičia tai, jog giminaičiai klastingi ir pikti, apimti godumo (giminės ir artimieji idealūs turbūt tik lozunguose). Bet visgi jie giminės, o jų, kaip žinia, nesirenkame. Mūsiškiai, kad ir kaip tai skambėtų. Tokio stipraus suvokimo slegiamas Ardžuna atsisako kautis ir susmunka vežime, esą, tegu geriau jį nužudo. Kad ir kaip žiūrėtum – skandalas.

Krišnai tenka gelbėti padėtį. Situacija rimtesnė, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, mat Ardžunos dezertyravimas ne vien jo ir jo kariaunos problema. Svarbu ne tai, kad atsisakydamas stoti į kovą karys užsitarnaus nenuplaunamą bailio dėmę ar kad paniekins tuos vargus, kuriuos su broliais patyrė gyvendamas tremtyje, o paskui burdamas kariuomenę kovai. Gerokai blogiau, kad nestodamas į kovą pažeis dharmą – Visatos veikimo principą, o pagal jį veikia tiek pasaulis, tiek ir žmogiškasis gyvenimas. Dharmą turi kiekviena kasta – tai luominės, tiesiog privalomos atlikti pareigos. „Net prastai savo dharmą atlikti – daug geriau negu svetimą puikiai; / eit ne savo keliu pavojinga, savu einant, ir mirti – palaima“, – moko jį Krišna. O neatlikti dharmos, nestoti į kovą (juk tokios karių pareigos) reiškia ne pažeisti kažkokią socialinę konvenciją, bet pasipriešinti pačiai Visatos tvarkai.

Krišna nesvarsto, ar teisinga žudyti – jo pasaulyje, kuriame visa nuolat gimsta, miršta ir atgimsta, šitoks klausimas beprasmis. Kauravai nusidėjo ne todėl, kad yra niekšai, godūs ir klastingi, o kad pažeidė dharmą. Ir čia dar Ardžuna, užuot ėmęsis atstatyti tvarką, grasina pažeisti ją dar ir pats. Tad judviejų pokalbis ir yra apie tai.

Net jei „Bhagavadgytos“ neskaitėte, jau galite nuspėti, kuo ji baigėsi. Klausimas, ar galiausiai Ar­džuna stoja į mūšį, jums tikriausiai net nekyla. Žinoma, stoja! Ardžuna kaunasi ir po 18 žudynių dienų laimi. Jo apsisprendimas, gerai pagalvojus, nestebina – principai nusveria, jų galia didžiulė. Juk dažniausiai kovos yra už principus. Bent jau taip skelbia įvairiausi mobilizacijos šaukliai. Juk niekas nekviečia kautis dėl pinigų arba dėl maisto ir stogo virš galvos. Net jei materiali nauda bado akis, vis tiek visada kovojama už laisvę, Tėvynę, tradiciją, Dievo reikalus, pažangą, prigimtį. Nesunku pastebėti, kad visi tie tikslai turi pasaulio tvarkos šešėlį. O kas yra žmonės pasaulį tvarkančių principų akivaizdoje? Kad ir kokios pasaulėžiūros laikytumės, visose jose yra teisieji ir nusidėjėliai.

Apie Ardžuną galvojau kovoms dėl pasaulio sandaros įgaunant pagreitį gatvėse ir ekranuose: kai liberali partnerysčių politika stumdėsi su tradicinės šeimos maršu, o manantieji, kad nedera žmogui drausti ieškoti, kur geriau, susigrūmė su manančiais, privalu likti, kur gimei. Kiekviena pusė jautėsi ir jaučiasi visiškai teisi, nes čia ne asmeninė nuomonė, čia pasaulio veikimo principas. Jis tiesiog toks, ir nežinia kokio sukrėtimo reikia, kad juo suabejotum.

Atvirai kalbant, nesu nešališkas šiais klausimais. Ir aš išpažįstu pirmuosius principus, laikau juos teisingais ir už juos kartais pakovoju. Ar kaip Ardžuna dvejones įveikiau? Veikiau norėčiau, kad jų man būtų kilę.

Ardžunos istorijoje man labiausiai kliūva faktas, kad jis palūžo. Juk prisiimdami pasaulėžiūras, ideologijas, religijas, dharmas ar dar kaip kitaip vadinamas perspektyvas, ne taip jau dažnai įsileidžiame į jas asmeniškumus. Ne darome išimtis konkrečiam žmogui (pasak liūdnoko istorinio pavyzdžio – visi žydai blogi, bet tas, pas kurį apsiperku, geras žmogus), o suspenduojame principus žmonių akivaizdoje. Tik nereikia man suokti apie neapykantą nuodėmei, bet meilę nusidėjėliui. Kaip sakė vienas visai kitos religijos šventraščio personažas, kol nepamatysiu – netikėsiu.

Sakysite, kai kurios pasaulėžiūros tiesiog nepripažįsta asmeniškumų, jose individas nedaug tereiškia, dėmesys jam – beprasmis, skatinantis egoizmą, gerokai svarbiau bendrieji dalykai – tauta, žemė, Dievas. Bet juk Ardžunos dharma būtent tokia ir yra! Individualizmas? Humanizmas? Atsiverskite indų filosofijos vadovėlį, jei kada pasitaikys po ranka, – tokias sąvokas ten vargiai rasite. Ir pačiame tekste savijautos aprašymų ne tiek daug. Tas nuotykis vidury būsimo mūšio lauko veikia kaip pretekstas Krišnos pamokymui, o ne Ardžunos emocinės būklės analizei.

„Mahabharata“ pasakoja, kad galiausiai kare viskas buvo kaip kare. Kurukšetros kautynės nebuvo išskirtinio kilnumo mūšis. Buvo jame ir klastos, ir žiaurumo nestigo. O man norisi tikėti, kad Ardžunos abejonė iki galo nedingo, kad visus, kurie krito nuo jo rankos, jis nugalabijo kitaip, nei būtų žudęs kaip nesvyruojantis tikratikis. Skaitydamas mūšio aprašymus ir vėl nesuprantu, kokiu būdu giminaičių veidai prasismelkia pro amžinuosius dharmos dėsnius, kaip atsiranda šitokia abejonė.

Kaip tuose, kurie pasiryžę sugriauti tavo pasaulį, regėti artimuosius? Kokiu būdu, kokiu užkalbėjimu, malda, burtažodžiu tą požiūrį sukelti? Blogiausia, kad čia turbūt ne intelektualinio apmąstymo dalykas. Aš kiek tinkamas galiu svarstyt, kad žmonės turi teisę į savo nuomonę ir kad dėl to jie nepraranda žmogiškumo. Galiu protingais argumentais pasiūlyti tartis. Galiu tvirtinti, jog konfliktas destruk­tyvus ir, tiesą sakant, niekada nieko iki galo neišsprendžia. Neapykanta neužgesina neapykantos. Bet susidūręs su įsitikinimais ir pagieža, kartodamas visa tai net ir pats jaučiuosi kvailokai. Nes dažniausiai tai išmoktos frazės. Gerai išmoktos, teisingos, bet neišgyventos. Nes Ardžunos patirtis man veikiau yra svetima. Graži, pavydėtina, bet svetima. Manau, ne man vienam.

Draugai