Kęstas Kirtiklis. Terapijos visuomenė

Kęstas Kirtiklis.  Ardžunos meditacija
Evgenios Levin nuotrauka

 

„Didysis lietuvių kalbos žodynas“ ir „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ yra beviltiškai pasenę – graudžiai nespėja su laiku. Štai ką DLKŽ žino apie terapiją: „terapija: 1. gydymas nechirurginiais metodais; 2. mokslas apie vidaus ligas ir jų gydymą vaistais ir kitomis nechirurginėmis priemonėmis.“ O VLE rašoma: „terapija (gr. therapeia – gydymas, slaugymas), medicinos šaka, tirianti vidaus ligų priežastis, plėtotės mechanizmą, diagnostiką, nechirurginį gydymą ir profilaktiką.“ Negali sakyti, kad tai netiesa. Betgi žodis „terapija“ šiandien reiškia neaprėpiamai daugiau.

Nesupaisysi, ar šių autoritetingų žinynų autoriai ir sudarytojai yra ką nors girdėję apie psichoterapiją. Juk veikiausiai šioji pirmiausia ateina į galvą išgirdus terminą. Ne mažiau miglotas jų apibrėžiamų terapijų ryšys su delfinų, žirgų, kačių, šunų, bičių, purvo, augalų, šalčio terapijomis. Be to, dar su terapinėmis pasakomis ir terapiniu spalvinimu, teatro, skaitymo, poetikos, rašymo ir spalvų terapijomis, terapine kosmetika ir lempomis, terapiniais pokalbiais ir terapine muzika, terapine abėcėle, judesio ir šokio terapijomis, meilės terapija. O kur dar maisto, bado, deguonies, vandens, juoko ir sekso terapijos, terapinis ūkis ar organizacinės terapijos? Visos jos išties egzistuoja.

Ir tai dar ne viskas! Galbūt, pamaniau, terapinį poveikį gali turėti bet kas? Nutariau patikrinti „Google“ paieškoje: kavos ir arbatos terapijos? Žinoma! Šokolado terapija? Taip! Tuštinimosi terapija? O kaipgi?! Žiovulio terapija? Manote, nėra?! Vyno terapija? Be abejo! Alaus terapija? Irgi (nors veikiau kaip pokštas). Degtinės terapija? Ne. Valio! Pasirodo, terapija irgi yra ribota.

Žodynų rengėjai, besidomintys gyvosios kalbos fiksavimu, o ne senovinės įpaminklinimu (pvz., „Merriam-Webster“ anglų kalbos žodyno leidėjai), pastebi, kad jau keletą pastarųjų metų kasdienėje kalboje vis daugėja žodžių, susijusių su psichoterapija. Jos sąvokos vartojamos ten, kur anksčiau buvo neįprasta, o gal net nepriimta. Mano pavyzdžių katalogas rodo, kad tokia tendencija būdinga ne tik anglų kalbai. Bet kodėl?

Žinoma, tokia terapinio žodyno plėtra paprasčiausiai gali reikšti, kad nebebijome pripažinti psichikos negandų ir apie jas kalbėti, nebijome kreiptis į specialistus ir tuo dalintis. Kitaip tariant, tai galėtų reikšti, kad psichoterapijos diskursas nebėra tabu. Tačiau terapijos įsismelkimas į kasdienį gyvenimą peržengia tabu įveikos ribas. Panašu, kad terapija tapo vienu svarbiausių mūsų gyvenamo pasaulio bruožų. Mes tiesiog apsigyvenome terapijos visuomenėje.

Neneigiu psichikos negalavimų ir jų gydymo. Neneigiu, kad kalbėjimas apie tai pamažu nebelaikomas gėdingu. O visų labiausiai neneigiu, kad yra žmonių, kuriems išties reikia įvairiausių psichoterapijos (ir kitokios terapijos) formų. Kažin, ar psichologus pakeis pilvo kasymo ar saldinto vandens gėrimo terapijos guru. Nors šių skaičius turbūt tuoj pranoks psichologų skaičių vienam šalies gyventojui (jei dar nepranoko). Būtent tokie guru yra visų labiausiai pasirengę ištiesti ranką iš pagalbos sau knygų ar gyvenimo būdo pamokų, apskritai iš visur kitur, iš kur tik galima.

Todėl terapija seniai nebereiškia jokio gydymo, nes nieko dažniausiai ir negydo. Ji reiškia tiesiog nuotaikos pataisymą. Po terapijos (šokio, kačių, vyno, bado, spalvų) pasijunti geriau. Negi nepakanka?

Kartu tai reiškia, kad mūsų visuomenė atsisakė laimės idealo. Nebėra prievolės būti laimingam, apie šią prievolę dar palyginus neseniai rašė prancūzų filosofas Pascalis Bruckneris. Dabar yra prievolė jaustis gerai. Visuomet, ne tik tuomet, kai pažįstami paklausia: „Kaip tu?“ Laimė buvo labai miglotas siekinys – efemeriška, bet kartu pompastiška, gąsdinanti numanomu visuotinumu ir universalumu. Kas kita – gerai jaustis. Aišku, paprasta, suprantama. Lengvai pa(si)tikrinama. Į klausimą „Ar gerai jautiesi?“ atsakyti daug lengviau nei į klausimą „Ar esi laimingas?“. Jei esi nelaimingas, tai, tiesą sakant, visai neaišku, ką su tavim daryti. Kas kita, jei nesijauti gerai. Tuomet gelbsti terapija.

Dievaži, norėčiau, kad tai būtų pokštas. Kad terapinio diskurso išplitimas, be viso kito, nedemonstruotų, jog mūsų kalbėjimas vis mažiau ką nors reiškia arba, tiksliau, vis labiau reiškia bet ką. Norėčiau, kad žodžiai būtų vartojami atsakingiau. Turbūt nuo to irgi padeda kokia nors terapija.


Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.