„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos¹)

 

1975-aisiais publikuotą veikalą „Disciplinuoti ir bausti“ („Baltos lankos“, 1998) Michelis Foucault pradeda epizodu iš XVIII a. bausmių praktikos, kai 1757-ųjų kovo 2 d. tėvažudžiui ir piktžodžiautojui (disciplinavimo kontekste svarbi aplinkybė) Damiens’ui Paryžiaus Grevo aikštėje buvo įvykdyta egzekucija: deginti speneliai, rankos, šlaunys bei minkštosios vietos, lėtoje ugnyje svilinta dešinė ranka, kurioje nuteistasis spaudė peilį, tėvažudystės įrankį, ant žaizdų piltas lydytas švinas, verdantis aliejus, karšta medžio sakų derva, lydytas vaškas bei siera, galų gale prie jo pririšti keturi arkliai turėjo nutraukti galūnes (iš aprašymo matyti, kad įgyvendinant šį punktą neišvengta sunkumų), kūnas sudegintas, o pelenai išbarstyti vėjyje. Ir „Gazette d’Amsterdam“ pateiktas egzekucijos aprašymas patvirtina su daugiapakopiu, kompleksiniu bausmės pobūdžiu susijusius vykdymo keblumus: „Uždegus sierą, ugnis vos vos ruseno ir viršutinė rankos dalis tik šiek tiek apsvilo. Paskui vienas egzekutorius, pasiraitojęs rankoves iki alkūnių, paėmė specialias plienines, maždaug pusantros pėdos ilgo žnyples ir iš pradžių sugriebė dešinės kojos minkštimą, paskui šlaunį, paskui du kartus – dešinės rankos minkštimą; galiausiai ėmėsi spenelių. Egzekutoriui, nors stipriam ir augalotam, sunkiai sekėsi išplėšti kūno gabalus...“ Jaunose, prietaringose visuomenėse disciplinavimo polėkis įgydavo drastiškas formas tikriausiai dėl psichoanalitinės informacijos bei politinių institutų patirties stokos ir tą stoką tuokart kompensavusio emocinio įkarščio, bausmės sudedamoji aiškiai pranokdavo disciplinavimo imperatyvą – nuteistasis Damiens’as po bausmės įvykdymo niekada nebesiplūdo, bet už tai sumokėjo savo žemiškosios kelionės pabaiga ypač sudėtingomis, vertinant iš XXI a. perspektyvos aiškiai perteklinėmis aplinkybėmis.

Jau mūsų dienomis būrelis (maždaug 50) paauglių vieną dieną į istorinio Ekseterio miesto pietvakarių Anglijoje mokyklą atvyko apsivilkę suknelėmis – taip jaunos, maištingos sielos protestavo prieš mokykloje galiojantį draudimą stojus karščiams vilkėti šortus. Pasak vieno akcijos dalyvių mamos, tokį ketinimą puoselėjusiam jos sūnui pagrindinis mokytojas pranešė, jog už tai jis gali būti uždarytas į izoliuotą kambarį. Mokytojas dar pridūrė, kad jauni žmonės, jei to pageidauja, gali vilkėti suknelėmis. Mamos vertinimu, pastaroji frazė vis dėlto buvo sarkazmas ir tai tikriausiai visas galios arsenalas, kurį galėjo sau leisti pedagogas. Sutikime, nelygintina su metodais, kuriais 1757 m. drausmintas Damiens’as. Kompanija „Google“ liepos 7-ąją informavo finansuojanti projektą – kurti internetinį naujienų puslapį, kuriam žinias rašys su žmogiškuoju bendradarbiausiantis dirbtinis intelektas, – tokia kombinacija tikimasi pagerinti vartotojus neretai į neviltį varančių skaitmeninių žinių ekosistemą. Be to, „Google“ keičia savo paieškų algoritmą taip, kad nuorodos į „fake news“ apskritai nepasirodytų –­ kol kas netrūksta mitruolių, klasta ir apgaule mėginančių (ir sėk­mingai) kilstelėti savo nebūtinai kokybišką turinį į aukštesnę poziciją paieškų sistemoje. Jau apžvelgiamoje ateityje vartotojai gali tikėtis, kad jos viršutinėse pozicijose ras tik autoritetingus šaltinius. Autoritetingi šaltiniai – tai tie, kurie pateikia daugumai priimtiniausią (konvencinę, „normalią“) bet ko versiją.

Pasaulyje vis įtakingesnis vektorius, kad, anot įžvalgaus Ralfo Dahrendorfo pastebėjimo dar praėjusio amžiaus priešpaskutinį dešimtmetį, normalumas visada (ir neišvengiamai, – A. S.) pasiveja žmogų. Vien somatinių potyrių atžvilgiu pažanga akivaizdi – kitaip nei XVIII a., turime tinkamai (įtikinamai) įtvirtintą konservatyvią normą, dėl kurios kontrahentų (ar, pavadinkime, skeptikų, abejojančiųjų) nebereikia ketvirčiuoti, prieš tai pusdienį visapusiškai kankinus.

Globalios konkurencijos sąlygomis siekiantis rinkoje išlikti vadybininkas neturi nei laiko, nei jėgų aiškintis jam ir globaliai rinkai neįdomių gyvenimo formų įvairovės kilmės priežasčių, motyvų, pasekmių etc. Viską lemia tempas, o tinkamus (kuo brangesnius, tuo patikimesnius) elgesio modelius siūlo rinkodara – kad būtum konkurencingas, tinkamai tarnautum, nevalia naiviai (nusikalstamai) maištauti. Globali konkurencija sutinka priglobti naujas (kažkada egzotiškas) gyvenimo formas, bet tik tinkamai apdorotas (pagal standartus, o ne pagal neapibrėžtą „saviraiškos poreikį“). Marginalai vis dar gali mėgautis riaušių siautuliu, tarkime, per planetos galingųjų G20 susitikimą Hamburge, kur, sako, kairiesiems radikalams iš „Juodojo bloko“ naktį iš liepos 8-osios beveik pavyko numušti policijos sraigtasparnį. 2007 m. Rostoke protestuotojai iš to paties „bloko“ sužeidė 400 policijos pareigūnų. Bet apskritai vyrauja geranoriška atmosfera iš abiejų – policijos bei kapitalizmo griovėjų – pusių, nepaisant sužeidimų.Vienas įtakingų mus organizuojančių faktorių yra baimė – baimė prisidirbus (prisigyvenus) gauti mandagius elektroninius laiškus į išmaniuosius su priminimu apie ypač konkrečiai (dilginančiai) pastovius įsipareigojimus-konstantas. Toji baimė – ne tas pats, ką, vertinant iš šiandienių realijų, beviltiški romantikai egzistencialistai (tiek krikščioniškieji, tiek sekuliarūs) laikė niekaip neatsipalaiduojančių jautruolių nerimu, kurį Albert’as Camus įkvėptai atskleidė per mūsų valią ignoruojančius atsitiktinumus romane „Svetimas“. XXI a. neurozės yra toli pažengusios andainykščio nerimo giminaitės, kaip pridera, vertinančios jį su atsainia pagarba. Eksetero berniūkščiai – kaip dar pasitaikančio paauglystės maišto egzistencinis rezervatas, kas, žinia, prie gero neprives.

Disciplinavimo simbolinį vektorių kapitalizmo galutinės pergalės amžiuje iliustruoja kad ir prabangių mobilių telefonų prekės ženklo „Vertu“ likimo sagos vingiai. 1998-aisiais suomių „Nokios“ (beprisimena kas tokią?) Jungtinėje Karalystėje įsteigta kompanija 2012 m. už 200 mln. eurų parduota švedų EQT VI, vėliau perleista kinų kompanijai „Godin Holdings“, galų gale už 61 mln. dolerių atiteko turkų verslininkui Hakanui Uzanui, kuris sutiko mokėti tik 1,9 mln. svarų sterlingų. „Vertu“ skolos siekia 128 mln. svarų, taigi kompanijai paskelbtas bank­rotas, ir 200 jos darbuotojų, gebančių dirbti su brangiaisiais metalais, brang­akmeniais bei krapštytis prie mobiliųjų įrenginių kaip meno kūrinių, neteks darbo. Jie banaliai krapštosi ne prie to, kas rentabilu, beje, kinai (Made in China) šioje istorijoje itin savo vietoje. Normalumas tampa intymiausiu tavo, praeivi, palydovu, o ir niekas netrukdo užsiimti nekaltais maišto koveriais, kaip tą sėkmingai įgyvendino britas Scottas Laplanche’as, kuris, atvykęs į darbą su pernelyg išpuoselėtu makiažu, išgirdo vadybininko reikalavimą iš pradžių jį apskritai nusiplauti, paskui (kai išreiškė pasipiktinimą, jog kolegės darbe makiažo tepasi kiek užsigeidusios) – bent jį sušvelninti. Maištingasis Scottas nedelsdamas savo nuotrauką su makiažu įdėjo į feisbuką su retoriniu klausimu „Ar tai ne diskriminacija?“ ir surinko beveik 20 tūkst. palankumo (like) ženk­lų bei kone tris tūkstančius perspausdinimų. Kokių pasekmių tokia padėtis turi literatūrai? Jokių. Jos konjunktūra maištui netinka, ja užsiimantieji žūtbūt (pagal išgales, be abejo) siekia „respektabiliojo stiliaus“, jo viena konkrečių, apčiuopiamų apraiškų, pavyzdžiui, yra kultūrinis turizmas. Tai nebeturi nieko bendra su savo kalbos bei temų paieškomis – šnekant metaforiškai, beatodairiško įkarščio numušti „pagrindinės literatūrinės srovės sraigtasparnius“ jiems nėra nei reikalo, nei tuo labiau noro. Jei kalbame apie Lietuvą, čionykštė mažumos literatūra seniai „apgyveno“ klubinį statusą, jos ambicingi adeptai mėgaujasi savo nekartojamos ir tikriausiai beveik neišmatuojamos asmenybės statusu, bet tik tarpusavyje. Dvasingus egocentrikus gyvenimo scenoje keičia pragmatiški egocentrikai, prie kurių tapsmo pirmi prisidėjo asmeniniu sektinu pavyzdžiu, kantriai ir nenumaldomai puoselėdami tai, kas gyvenime svarbiausia, – pačius save. Dialektika, sūtrauka²... Arba koveris „Dialektika, sutrauka“³...

 

¹ Reklamos metafizika – tikrovėje iš principo neįmanomas dalykas, etimologinis nesusipratimas (net ne oksimoronas, o tik banali fake news); todėl tinkama atsiprašyti skaičiusiųjų už devynis mėnesius trukusį jų durninimą; kita vertus, G. Norvilo garbei tenka pripažinti, jog kai kuriais atvejais jis pažabodavo įkarštį prikišamai brukti metafizikos klastotę (klastotės statuso slinktys dabartinėmis aplinkybėmis – kitas klausimas, į kurio narpliojimą verčiau nesivelkime); todėl iš savo perspektyvos teksto gamintojas apibendrintų šią sesiją pora reziumė: primo – šlovė G. Norvilui, secondo – turiningos vasaros visiems.

² Susitraukęs, niekam tikęs daiktas ar žmogus (www.zodynas.lt/terminu-zodynas/s/sutrauka).

³ Žmogus keliantis pasišlyktėjimą, pykinimą ir pan. (http://zodynas.kriu.lt/zodis/sutrauka); išaiškinimo kalba netaisyta.