Kęstas Kirtiklis. Visuomet sakyti ne

Kęstas Kirtiklis.  Ardžunos meditacija
Evgenios Levin nuotrauka

 

Ar jums neatrodo, kad viešoji intelektualinė pozicija nejučiomis nugravitavo į nuostatą, kurią galima apibend­rinti: „Visuomet sakyti ne!“ Kaip tai nutiko – sunku atkurti, veikiausiai po truputį, pamažu, sakyčiau, nepa­stebimai. Tarsi buvo niuansų, kažin kokių sąlyčio taškų. Bendrumų. Galiausiai dėl temų, kuriomis blefuojantis pagautas, prelegentas nusijuokdavo ir, jei nepripažindavo neišmanymo, bent patylėdavo. Ir staiga to nebeliko. Na, tiksliau, niuansuoto kalbėjimo liko, bet jis plačiai sklinda, aiman, siauruose ratuose, prigožtas garsaus ir vienareikšmio ne. Kartais, tiesa, pagalvoju: gal niekada kitaip ir nebuvo, gal čia mano vaizduotė paišo pranykusį aukso amžių, o gal bent jau selektyvi atmintis, tepamenanti, kaip, mano galva, turėtų būti.

Kad ir kaip būtų, besidairant po globalią ir ypač lokalią viešąją erdvę šiandien atrodo, kad būtent šia amžinojo ne nuostata persiėmę kalbėtojai ypač gerai matomi ir girdimi. Apokalipsė prie vartų, prisižaidėme su tuo liberalizmu, valstybė lenda ten, kur aš nenoriu, o ir apskritai pakaks čia tų socialinių ir politinių eksperimentų, viskas turi būti kitaip! Būtų nieko tokio (juk turi žmonės teisę galvoti kaip tinkami, ar ne?), jei šis neigimas vyktų ne tik prieš kažką, bet ir už kažką. Kad turėtų jei ne viziją, tai bent jau aiškią poziciją, iš kurios kalbama, konkretų pasiūlymą, koks tas kitaip, kuriam galėtume sakyti taip.

Man asmeniškai įdomiausia, kad net ir čia apstu erd­vės neigimui. Juk koks nors viešasis kalbėtojas gali atsakyti: ne, netiesa, kad nieko neteigiu ir nesiūlau! Aš siūlau tokius savaime suprantamus dalykus, kad apie juos neverta kalbėti. Mano pozityvi programa remiasi tradicija, religija, laisve, tauta, konstitucija! Negi nežinai šitų dalykų, negi reikia aiškinti?! O jei reikia, vadinasi, esi neišmanėlis, nesvarbu, kiek ir kokių diplomų stalčiuose turi!

Tai aš turbūt ir esu neišmanėlis, nes neišmanau nė vieno Vakarų istorijos tarpsnio, kuriame dėl to, kaip interpretuoti tuos savaime suprantamus dalykus, niekas nesiginčydavo, dažnokai, beje, kruvinai. Už mane, ne­abe­jotina, daugiau išmano bet kas, nieko apie tas interpretacijas nežinantis (nes nėra ten ko žinoti, juk viskas aišku), bet uoliai pritariantis pozicijai, kad ne. Pritaria, vadinasi, supranta. Supranta, vadinasi, kalbantysis tiesus. Ir todėl gauna pritarimo šūksnių gatvėje ir patiktukų kitur. O jie džiugina ir, kaip sakoma, pamasažuoja ego. Sukelia įspūdį, kad atstovauji tiesai. Ir, aišku, norisi daugiau. Parafrazuojant gerai žinomą lordo Actono posakį: patiktukai gadina, daug patiktukų gadina absoliučiai.

Antra vertus, pripažinimas vis dėlto svarbus. Gal net gyvybiškai svarbus ne biologinio, o socialinio gyvybingumo prasme. O tas socialinis gyvenimas šiandien toks, kad vienas ne pradžiugina labiau nei tūkstantis taip. Pozityvumas nebemadingas, jis atgyveno. Madinga priešintis. Tiesą sakant, tai tikrai ne pastarųjų metų išradimas.

Jeigu ką nors siūlai, esi dogmatikas, ideologas. O intelektualiniam pasaulyje, suformuotam Apšvietos, kažin, ar blogiau kas gali būti. Juo būti nemalonu net tuomet, kai esi ir Apšvietos kritikas.

Bet man kažkodėl dingojasi, kad visi šie paaiškinimai – paprasčiausias akių dūmimas. Prisiimti poziciją tiesiog nepatogu, net rizikinga. Nes tampi pažeidžiamas, tampi kritikų taikiniu. Psichoanalizės ir psichologinio nesaugumo suvokimo čia nereikia. Situacija klasikinė, pažįstama dar nuo tada, kai psichika buvo menkai ištirtas kontinentas. Vienas iš tuometinių keliautojų po jį, Davidas Hume’as, XVIII a. taip aprašė savo įspūdžius: „Jei, kaip paprastai būna ginčuose, kiekvienas puolimas yra sėkmingas, o kiekviena gynyba – ne, kokia pilnutinė turėtų būti pergalė to, kuris visuomet prieš visą žmoniją laikosi puolančiosios pusės ir niekuomet nesilaiko jokios tvirtos pozicijos ar priebėgos, kurią visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis yra įpareigotas ginti.“ Žodžiu, nieko neteigti ir visuomet sakyti ne – nepralaiminti pozicija. Be to, labai praktiška. Juk nieko neginančio nebus kuo apkaltinti, nebus kaip kritikuoti. Tuomet nereikės išsisukinėti, esą tavęs nesuprato ir tu niekada to neteigei. O sakei kažin ką visai kita. Arba nesakei nieko, ir tas, kas pagal tavo tariamus nurodymus gyveno ir tikrai priėjo asmeninę apokalipsę, išeina, pats buvo kvailys. Kokia ironija!

O man norėtųsi daugiau autoironijos.

Draugai