Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Pradžioje karas Ukrainoje sukėlė šoką ir didžiulį išgąstį, vėliau tapo kasdiene nerimu persmelkta rutina, dar vėliau – vis labiau augančia pergalės viltimi. Karas prasidėjo dar 2014 m., kai Rusija užpuolė ir aneksavo Krymą. Tačiau vis dar gyvenome iliuzijomis, kad konfliktas lokalus. Rusija sėkmingai maskavo savo agresiją ar bent jau pateikė ją taip, kad neryžtingiems Vakarų politikams leistų nesiimti aktyvesnių atsakomųjų veiksmų. Toks neryžtingumas ne tik Ukrainos, bet ir Sirijos atžvilgiu, Vakarų nesėkmė Afganistane sudarė įspūdį, kad Vladimiro Putino režimas gali veikti be didesnio pasipriešinimo.

Didžiausias per metus įvykęs pasikeitimas – Rusijos, kaip agresorės, vaidmens įsisąmoninimas. Karas galutinai atskleidė jos imperinius siekius ir paskatino antiputiniškos demokratinių šalių koalicijos susiformavimą. Pozityviai nuteikia daugeliui netikėtas Ukrainos karių ir civilių gebėjimas ginti laisvos visuomenės vertybes. Didesnę viltį pasiekti pergalę teikia ir humanitarinė bei karinė parama. Tačiau karas vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir sąmonėje. Reikėjo nugalėti daugeliui Vakarų demokratinių visuomenių būdingą įsitraukimo į konfliktą baimę, net jei tas įsitraukimas – visokeriopa parama ginklais. Reikėjo atsisakyti apgaulingų neutralumo ir pacifizmo iliuzijų. Kova nesibaigė. Ją galime stebėti net Lietuvoje, kai daugelis antivakserių ir tradicinių šeimų gynėjų staiga tapo aršiais pacifistais. Pavyzdys galėtų būti Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos atstovas, europarlamentaras ir kandidatas į Vilniaus merus Stasys Jekeliūnas, pareiškęs, kad karą iš dalies išprovokavo patys ukrainiečiai.

Deja, daugelis Rusijos karą prieš Ukrainą interpretuoja kaip šaltojo karo tarp SSRS ir JAV tęsinį. Net progresyvūs intelektualai užkimba ant šio jauko. Mano nuostabai tokį požiūrį suformulavo ir Charlesas Esche, Van Abbes muziejaus Eindhovene direktorius. Kviesdamas atsisakyti istorinių prietarų, jis Ukrainą suvokia tik kaip buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją ir nepaiso jos kultūrinės tapatybės. Deklaracijos apie istorijos dekolonizavimą lieka skambiais šūkiais, kai Rusijos ir Ukrainos karas suprantamas ne kaip kova dėl vertybių, bet kaip siekis įtvirtinti savąją galią. Bandymas istoriją suprasti kaip skirtingų galių susidūrimą ir kovą būdingas postkolonialistinėms teo­rijoms. Laikantis šių nuosta­tų nelieka esminio skirtumo tarp sovietų okupacinės kariuomenės Rytų Europoje ir JAV karinių bazių Vakarų Europoje. Rytai ir Vakarai tada tik skirtingos galios ir interesų zonos. Rusijos propaganda ir skleidžia žinią, esą šis karas yra prieš JAV siekį įsigalėti pasaulyje. Slinktį nuo vertybių prie galios žaidimų svarbu pastebėti, nes taip veikia nihilistinė logika – vertybes konvertuoja į galios ir naudos interesus.

Aišku, kad konfliktas plėtojasi ne tik tarp Rusijos ir Ukrainos, bet ir tarp dviejų civilizacinių darinių. Rusų ideologai bando atgaivinti Rusijos, kaip euroazijinės civilizacijos, idėją. Rusiją visokeriopai remia Iranas ir Šiaurės Korėja. Kinija taip pat priklauso šiai koalicijai, nors dėl ekonominių interesų vengia teikti karinę pagalbą. Ukrainą remia dauguma Vakarų demokratijų. Europoje išimtis tik Vengrija ir Austrija. Didžiausias iššūkis vadinamųjų neutralių šalių laikysena. Tokios šalys kaip Indija, Brazilija ar Meksika, dauguma Afrikos, Azijos šalių ir dvilypę poziciją užimanti Turkija nenutraukė prekybinių ryšių su Rusija, neprisijungė prie ekonominių sankcijų. (Lietuvoje yra verslininkų kaip Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurie nepaiso moralinių vertybių ir neatsispiria pagundai užsidirbti.) Tai leidžia Rusijai su minimaliais nuostoliais atlaikyti ekonominių suvaržymų spaudimą.

Per metus radikaliai pasikeitė ir pati Rusija. Stiprėjo represijos. Protestai užgniaužti, o daug kritiškai nusiteikusių piliečių išvyko iš šalies. Diskusijų Lietuvoje sukėlė siūlymai atsisakyti rusų kalbos ir apskritai kultūros. Tačiau jokie draudimai ar apribojimai negali duoti pozityvių rezultatų. Situacija reikalauja reflektuoti, kokias kultūrines vertybes ir kaip perimame. Kultūra yra ne vien amžinų vertybių kultivavimas, bet ir prasminių kasdienybės veiklų bei vaizduotės aktyvavimas. Didelė dalis kultūrinių įpročių ir vaizdinių, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad rusų kultūra – didžioji kultūra, yra nekritiškai perimami ar inertiškai priimami kaip savaime suprantami. Todėl turime ne šiaip atmesti rusų kultūrą ar atsisakyti rusų kalbos, bet kritiškai apmąstyti jos pervertintą reikšmę.

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.