Kęstas Kirtiklis. Sugriauti imperiją

Kęstas Kirtiklis.  Ardžunos meditacija
Evgenios Levin nuotrauka

 

Kadaise ne juokais supykdžiau vieną jauną kolegą filosofą neformaliame pašnekesyje apie nesibaigiančias švietimo bėdas pacitavęs Andrių Mamontovą: „...jei tu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save.“ Mintis, žinoma, nebuvo nei nauja, nei stulbinanti, A. Mamontovas ją tik sueiliavo. Užtat kolega kone sprogo: jei institucijos sistemiškai žlugdo, tai savęs keitimas – paprasčiausia saviapgaulė! Kaip apskritai taip galima galvoti?!

Gal ir negalima. Bet aš tebemanau, kad visos struktūrinės revoliucijos ir pervartos prasideda nuo žmonių, kuriems pavyksta galvoti ir vertinti dalykus kitaip. Net jei galvojimo pokytis tereiškia paprasčiausią struktūros įtrūkimų atpažinimą ir pripažinimą.

Šiaip jau klausimas, kas pirma – materialios permainos ar sąmonės kaita, – labai keblus. Viena vertus, socialinių praktikų inercija neretai stipriai blokuoja kitokio gyvenimo vizijas. Antra vertus, kas gi nėra nieko girdėjęs apie žmones, kurie, perkelti į visiškai kitokią socialinę tikrovę, paprasčiausiai atsisako joje adaptuotis? Ir pavyzdžių toli ieškot nereikia.

Pirmąsyk apie galimą Rusijos valstybės (dabar sakyčiau – imperijos) žlugimą pagalvojau dar praėjusiame tūkstantmetyje. Meluočiau sakydamas, kad tiksliai pamenu, kaip tai nutiko. Kažkas tiesiog išsakė galimybę? Kažkur perskaičiau apie tikimybę? Ne taip svarbu. Tik pamenu, kad tokią mintį išsyk atmečiau kaip nepamanomą. Bet kažkodėl vis nepalioviau jos mintyti. Kaip toje nealkoholinio alaus reklamoje: „Ne visuomet, bet vis dažniau.“

Turbūt nekeista, kad Rusijos imperijos pabaigą vaizdavausi prasidėsiant nuo politinio ir teritorinio byrėjimo. Ir išties: kodėl Tolimieji Rytai turėtų ir toliau klausyti per pusę pasaulio nutolusios Maskvos? Iš įpročio? Iš tradicijos? Nežinau. Vargu, ar žino patys tenykščiai elitai. Bet turbūt gerokai svarbesnis už politinį atrodė kultūrinis imperijos griuvimas. Kai atsiskyrusios teritorijos sukuria savas ar (turbūt dažniau) priima imperijai alternatyvias kultūrines formas. Ne meną čia turiu omenyje, o prasmių sistemą, mąstymo ir elgesio modelius.

Rusijos kultūra, mano galva, tam ganėtinai dėkinga. Mat ji pati veikiausiai stovi ant opozicijos pamato. Opozicijos, aišku, Vakarams. Nes iš mongolų-totorių jungo išsikinkyta jau senokai. O Kinija, Indija ir Japonija tolimos kaip tie Tolimieji Rytai. Kas kita Vakarai. Su jais aktyvūs meilės ir neapykantos santykiai klostosi ne vieną šimtmetį: nuo noro būti jų dalimi iki pasibjaurėjimo jų pagedimu ir supuvimu, jų tuščiomis kalbomis ir bergždžiais bandymais suderinti skirtingas nuomones, kai reikia ryžtingai veikti, jų noru viską pirkti ir parduoti. Bet be Vakarų – niekaip. Atėmus juos tik­riausiai ateitų tapatybės krizė, išnyktų tikri ir nuoširdūs dalykai, kilnumas, gelmė, dvasingumas. Nes be įtampos su Vakarais, kaip sakė Borisas Groysas, kažin ar rusų kultūra turi kokį substratą. O ir iš kur jam rastis, jei net rodnoverije (slaviškoji pagonybė) sumeistrauta pagal europietiškus brėžinius?

Taigi klausimas: jei rusų kultūra remiasi opozicija, kaip iš jos išsilaisvinti? Tokias mintis mintijau žiūrėdamas, kaip prasidėjus karui socialinių tinklų išminčiai pajuto savo kultūrinį pranašumą prieš Vakarus: argi nesakėm, kad mes už juos protingesni ir nuovokesni, kad apie Rusiją viską daug geriau išmanom? Štai net animacinio serialo „Simpsonai“ kūrėjai šią tiesą pripažino! O iš kur mes tokie protingi? Ar tik ne todėl, kad per daug nesukdami galvos tebesame kultūrine Rusijos imperijos dalimi?

Nesąmonė? Bet negi jūsų nepiktino tas plepys iš Paryžiaus? Negi nemanėte, kad verčiau jau jis griebtųsi raketinės sistemos ir taip parodytų tikrąją lyderystę, užuot tuščiai aušinęs burną? Kiek divizijų turi popiežius, – klausė vienas liūdnai pagarsėjęs valdovas, atmesdamas šio pasiūlytą pokario Europos planą. Argi nesipiktinote, kad vokiečiai stena, užuot narsiai puolę į ataką? Ką jiems daryti su keliais milijonais kraštutinės dešinės ir kairės rinkėjų, kurie to anaiptol nelaikytų heroizmu? Gal į gyvulinius vagonus ir į... pala, bet taip kažkur jau buvo.

„Uždarykime dangų rusiškai kultūrai, – ragino kultūrininkai, – velniop tą jų tariamą dvasingumą, kurio prisivartoję galvažudžiai rengia skerdynes!“ O paskui nė nemirktelėję žavėjosi tekstu*, kuriame buvo lyginamos Marina Abramović, „septyniasdešimt šešerių, juodais it varnas plaukais, botokso išlygintu veidu, dizainerių drabužiais, viena garsiausių pasaulio menininkių“, ir Jelena Osipova, „septyniasdešimt septynerių, žila, raukšlėta, be makiažo, tiesiog šiaip drabužiais, niekam nežinoma menininkė“. Pajutote simpatiją pastarajai ir pasibjaurėjote pirmąja? Viena pasirodė pamaiva, o kita – dvasinga? Taigi. Na tai kas, kad J. Osipovos veiklos dažnai nemato net pro ją gatve einantys žmonės. Užtat jos meniniai protesto plakatai tikri. O M. Abramović tegalvoja tik apie šlovę ir pinigus (man norisi pridėti: kaip ir visi jie tuose komercializuotuose Vakaruose). Ko verta jos kūrybėlė tikrų dalykų akivaizdoje? Kaip į ją galima rimtai žiūrėti, ko iš jos pasimokyti?

Kaip ir iš tų jaunuolių, kurie anąmet Vilniuje blaškėsi su plakatais apie „Black Lives Matter“ („Juodaodžių gyvenimai svarbūs“). Netikros tos akcijos, o ir objektas netikras. Negilus, neišgyventas, medijų sukurtas. Antra vertus, juk Vakaruose tie BLM protestuotojai griovė vergvaldžių ir rasistų paminklus, o štai dabar ir mes kažką panašaus darysim. Sudie, paminklai Tarybinei armijai! Tik, tiesą sakant, mes to imsimės ne kolektyvinio minios entuziazmo pagauti. Viskas bus tvarkingiau: ministrui bei merui paliepus ateis vyrai salotiniais drabužiais ir viską sutvarkys. Ir jokių bereikalingų diskusijų. Paprasčiausiai tapsime laisvesni.

Galbūt. Bet gal verčiau jau griūtų ne paminklai, o imperija galvoje. Kad vieną dieną jos gyventojai tikrai mus imtų laikyti svetimu kraštu, nedvasingais, praradusiais tikrumą ir nuoširdumą, kultūriškai ir morališkai supuvusiais Vakarais.


* www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1676435/paulina-pukyte-apie-dvi-menininkes


Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.