Mantas Balakauskas. Istorija kaip asmeninė tarnaitė

Mantas Balakauskas. Istorija kaip asmeninė tarnaitė

 

Pseudoarcheologas bei verslininkas Semiras Osmanagićius 2005 m. nukeliavo į Visoko miestą Bosnijoje ir Hercegovinoje. Pamatęs piramidės formos Visočikos kalną nusprendė, kad tai prieš 12 tūkst. metų žmonių rankomis statytos didžiausios piramidės pasaulyje liekanos. Istorija tuo galėtų pasibaigti, bet čia buvo tik pradžia. S. Osmanagićius ją pavadino bosnių piramide, įkūrė fondą „Archeologinis parkas: saulės fondo bosnių piramidė“. Sugebėjo gauti leidimą kasinėjimams. Išrausė tiek, kad pažeidė ten jau glūdėjusį istorinį paveldą. Galiausiai įsikišo geologai – ištyrė kalvos gruntą. Savaime suprantama, ji niekuo nesiskyrė nuo kitų aplink esančių kalvų. Jos buvo susiformavusios natūraliai. 21 mokslininkas aprašė, kaip kasinėjant nesilaikyta jokių įprastų mokslininkams procedūrų ir standartų. Semiro noras istoriją paversti savo fantazijų aptarnautoja peržengė ribas. Vis dėlto istorijos pabaiga kiek kitokia, nei galima tikėtis, nes į miestelį iš viso pasaulio ėmė plūsti turistai. Miestelį rodė per vieną žymiausių panašias konspiracijas aptariančią laidą „Ancient Aliens“. Prie Visočikos kalno apsilankė ir garsus tenisininkas Novakas Đokovićius. Drąsiai galima teigti, kad beprotiškas projektas bent iš dalies išėjo į naudą.

1661 m. Amsterdamo miesto taryba, norėdama rotušės verto istorinio paveikslo, jį užsakė pas didžiausią tų laikų meistrą – Rembrantą. Jis, žinoma, savo darbą atliko. Nutapė „Klaudijaus Civilio sąmokslą“ (apie 1662 m.) – geltonos šviesos nutviekstame kambaryje susirinkę barbarai. Jokio herojiškumo, tiesiog Rembranto regėjimas. Tai ne herojai, sukilėliai, turėję įvairiausių asmeninių tikslų. Paveiksle pavaizduota scena iš Tacito istorijų. Bataviečių (Batavija – vienas iš Nyderlandų regionų) sukilimas, vadovaujamas vienaakio vado Klaudijaus Civilio, kuris, įsikūręs šventojoje giraitėje ir prisidengdamas banketo organizavimu, prikalbino vadus bei narsiausius karius prisidėti prie sąmokslo. Sukilimas nepavyko ir šie pagaliau buvo priversti paklusti romėnams. Tai didžiausias paveikslas, kokį Rembrantas kada nors yra nutapęs. Maždaug 5 metrų liunetės formos kūrinys. Paveikslas neatitiko užsakovų lūkesčių, nes nevaizdavo istorijos, kokia jie norėjo pasipuikuoti. Paveikslas buvo grąžintas atgal ir supjaustytas.

Mūsų krašte noro, kad istorija šoktų pagal kažkieno asmenines ambicijas, taip pat apstu. Jei iš pirmo žvilgsnio atrodo ne itin absurdiška, tai pasigilinus pasidaro labai panašu. Kadaise, kai Valdovų rūmai dar buvo beveik tušti ir vietiniams bei turistams neturėjo ko rodyti, dėstytojo paklausiau, kokia šio pastato prasmė ir ką jis turėtų mums reikšti. Sulaukiau ugningo pasakojimo apie pastato svarbą bei suniokoto tautos turto atstatymą. Klausiausi ne tik aš, bet ir kiti studentai, kurie buvo protingesni, tokio klausimo garsiai nekėlė, net jei ir pagalvojo. Jau tada toptelėjo mintis, kad iš tokio užsidegimo ir bekompromisės idėjos gynybos galima spręsti, kad kai kuriems žmonėms istorija tėra jų fantazijos tarnaitė. Joje negalioja jokia logika ir pastatas ar asmuo gali virsti bet kuo pagal paties pageidavimus. Jei tik projektų įgyvendintojams nėra patogu, ji apsaugota nuo bet kokios kritinės minties. Ką gali papasakoti apie fantazijos vaisių, juolab kaip gali jį kritikuoti?

Jau minėta laida „Ancient Aliens“ dabar rodoma per „History“ kanalą. Šis, kai dar vadinosi „The History Channel“, JAV visuomenei rodė neblogas istorines edukacines laidas, tiesa, su vienu nedideliu „tačiau“. Savo pačių istorines asmenybes pateikdavo vienpusiškai, vengdami kelti nepatogius klausimus, nes jie galėtų išprovokuoti diskusijas ir sumažinti reitingus. Didžioji dalis ten rodytų asmenybių tarsi kartoninės, visiškai neprimena realių žmonių. Lietuvoje kyla audringos diskusijos dėl Antano Smetonos paminklo. Jis buvo Nepriklausomybės akto signataras, žurnalistas, mokslininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas ir pirmasis Lietuvos diktatorius. Pasitraukė iš Lietuvos, kai iškilo grėsmė valstybingumui. Kyla klausimas, koks jis iš tiesų buvo ir kokį norime jį matyti. Ar sugebėtume priimti ne vien juodus ir baltus pianino klavišus? Nereikėtų nepamiršti ir to, kad prie pat mūsų sienos baltarusių tauta kovoja su diktatoriumi. Šiuo metu pasistatyti paminklą savo diktatoriui būtų gan keistas sprendimas. Senokai pasimokėme, kad tokiomis temomis kalbėtis nemokame, ypač kai visa istorija tapo atvira žaizda. Iš esmės abi pusės į istoriją žiūri kaip į savo fantazijų tarnaitę ir ne ką mažiau nei Samiras, kasantis kalną.

Draugai