Bosnijos ir Hercegovinos, kaip ir visų Balkanų, istorija komplikuota ir vienu straipsniu neįmanoma visko papasakoti. Bažnyčios, cerkvės, mečetės ir turtingieji bosnių kultūros klodai, Austrijos-Vengrijos imperijos šaknys, Otomanų imperijos palikimas, net ir visai netolimas Jugoslavijos periodas pridengtas, jiems vakar pasibaigusio, o gal reikėtų sakyti pristabdyto, karo šalmu.

O Peterį Handkę apdovanojo Nobelio literatūros premija. Taip dar kartą įrodoma, kad didžiajai daliai pasaulio, švelniai tariant, nusispjauti ant Bosniją ir Hercegoviną persekiojančio smurto šešėlio. Nepadeda ir tai, jog premija skirta, kai įtampa Balkanuose vėl ima kaisti, kai Serbų Respubliką reprezentuojantis prezidentas (Bosnija ir Hercegovina turi tris prezidentus, atstovaujančius visoms trims tautoms: kroatams, serbams ir bosniams) Miloradas Dodikas viešai pareiškia, kad šalis yra paprasčiausiai nepavykusi. Tad nenuostabu, kad Sarajevo centre pamatai milžiniškus transparantus, ant kurių užrašyta „EUtanasia“ ir „Wasn’t it enough??? 1992+1995 Wasn’t it?!!“ Iniciacija į kapitalistinę visuomenę jiems baigėsi genocidu ir stipriausių kapitalistinių struktūrų neryžtingumu ginti silpnuosius. Tuos kuriems pagalbos reikėjo labiausiai.

Majos Bajevič ir Emanuelio Lichos videoperformansas puikiai perteikia būsenas, kuriomis vis dar gyvena Sarajevas. Performanso autorė stovi viduryje pievos ir iš atminties pasakoja apie namus, kuriuose prieš karą gyveno jos seneliai ir ji pati. Ore rankomis braižo figūras ir rodo, kur kas buvo padėta arba kaip iš vieno kambario patekti į kitą. Dabar ten gyvena svetimi žmonės per karą užėmę namus ir paskui atsisakę juos grąžinti teisėtiems šeimininkams. Video­performansas, sukurtas 2002 m., pristatomas kaip aktualija. Regis, visas Sarajevas kvėpuoja šio performanso ritmu.

Basčarčijos turgus, statytas otomanų XVI a., šiomis dienomis primena Basanavičiaus gatvę Palangoje. Didelis žmonių srautas, įvairiausios kavinukės ir krautuvėlės, pilnos pigių suvenyrų, tarp kurių ir mag­netai, ant kurių puikuojasi maršalas Tito su užrašu „Yugo Boss“. Keista, bet jugoslaviško palikimo ar sentimentų į paviršių iškyla netikėtai mažai. Yra keletas monumentų. Ryškiausia – tai amžinoji ugnis jugo­slavų kariams bei civiliams ir Sarajevo išlaisvinimui iš nacistinės Vokietijos bei kroatų fašistų okupacijos. Net ir čia (ugnis įžiebta 1946-aisiais) juntami politinės įtampos daigai, iš kurių po daugybės metų prasikalė žiauriausios smurto gėlės. Bosnių laikas – vis dar XX a. 10 dešimtmetis ir jie niekaip nesugeba iš jo persikelti į dabartį.

Nacionalinė universiteto biblioteka pastatyta 1986 m., tuomet atlikusi rotušės vaidmenį, visiškai rekonstruota 2014-aisiais. Ant sienos prie įėjimo rasi užrašą: „Rugpjūčio 25 ir 26 d. naktį serbų nusikaltėliai ją padegė ir sunaikino 2 milijonus knygų, periodinių leidinių bei dokumentų.“ Dar vienas įrodymas, kad ėmus deginti knygas, labai greitai ateina ir žmonių eilė. Beje, šiame pastate užfiksuotas ir vienas žinomiausių viso karo vaizdinių: Vedranas Smailovićius bibliotekos griuvėsiuose groja violončele. Vėliau jam tai teko daryti 22 dienas iš eilės turgaus aikštėje, kur per bombardavimą žuvo 22 žmonės. Labai daug paminklų, memorialinių lentų ir muziejų, skirtų išsaugoti aukų atminimui. Šie muziejai veikia kasdien, juos surasti labai paprasta. O štai šiuolaikinio meno muziejus nedirbo net ir parašytomis valandomis. Užrakinta, ir viskas. Tad sužinoti, kuo kvėpuoja menininkai Sarajeve tiesiog nebuvo įmanoma. Pavyko užtikti vos keletą veikiančių knygynų. Daugybė vietų, rekomenduotų aplankyti, atrodo lyg seniausiai užvėrusios duris. Centrinėse gatvėse vis dar daugybė apleistų namų.

Vos įžengus į galeriją „11/07/95“ lankytojus pasitinka jos įkūrėjo Tariko Samarho žodžiai: „Srebrenica yra simbolis, ne tik karo Bosnijoje ir Hercegovinoje, bet ir nekaltųjų kančių bei abejingumo jų skausmui.“

Bet kokia informacija mus nuolatos turi stebinti. Net jei tai ir kažkieno kito kančia ar tragedija. Tai labiausiai liūdina, nes net prie didžiausių baisumų priprantame ir tai tampa paprasčiausia panoraminio vaizdo dalimi.