Gintaro Zinkevičiaus „Filmų paroda“ galerijoje „Trivium“

Kai poetai balsu skaito vienas kito eilėraščius, fotoaparato spragsėjimas, blyksėjimas ir pypsėjimas išduoda, kurioje pusėje dabar yra kvailys, nematantis poezijos. Laimei, dabartiniai fotoaparatai turi raudoną mygtuką, kurį paspaudus nuotraukos pradeda judėti. Tada akys ir mintys jau gali pradėti linksmintis. Svarbu tik laiku pastebėti, kada eilėraštis baigėsi.¹

Gintaro Zinkevičiaus kūryboje, filmukuose yra šis tas artima man pačiam, todėl ir suprantama, perskaitoma. G. Zinkevičiaus performatyvios ir konceptualios fotografijos, filmukai suteikia progą aptarti kai kurias mūsų televizines, videomeno, apskritai tik­rovės suvokimo konvencijas. Be to, filmukai (ne)tiesiogiai susiję su viešųjų erdvių remonumentalizacijos, reideologizacijos problematika ir jos viešinimu masinės komunikacijos priemonėmis.

Dažnas priekaištas G. Zinkevičiaus kartu su Ričardu Šileika sukurtiems filmukams ‒ mėgėjiška, banaloka ar netgi provincialu. Tokie kūriniai kaip ir Beno Šarkos, R. Šileikos ar netgi Redo Diržio – kiekvieno savaip (anti)meninių veiklų atvejais – dažnai ne vieną glumina. Atrodytų, G. Zinkevičiui tarsi pritrūksta iki „tikro“ šiuolaikinio meno tarsi kažko nesugeba padaryti iki galo, prilygti kažin kokiems kanonams. Tačiau reikia turėti omenyje, kad glumina padriki, atsitiktiniai elementai, ištraukti iš gyvenimo performatyvumo visumos. O banalumas, tariamas provincialumas yra vertinimai, daugiau pasakantys apie vertintojus nei apie patį menininką.

G. Zinkevičius ateina iš XX a. 8–9 dešimtmečių Vilniaus andergraundinės subkultūros ‒ Artūro Baryso-Baro avangardinio mėgėjiško kino aplinkos, Ramūno Paniulaičio ir Česlovo Lukensko, (prieš)pankiškos urbanistinės terpės. Drauge G. Zinkevičius išsaugojo nuobodulio fotografų kartai būdingą šie tiek melancholišką, kartais romantišką skepticizmą tikrovės atžvilgiu. G. Zinkevičių galima vadinti antiformatu, nesisteminiu menininku.

Filmukais G. Zinkevičius ir R. Šileika atvirai tyčiojasi iš kultūrinių televizijos laidų misijos, kad ir „Menininkų port­retai“, „Durys atsidaro“, „Linijos, spalvos, formos“, „Laisvės vėliavnešių“ ir panašaus televizinio marazmo. Čia G. Zinkevičius nėra vienišas. Sakykime, 2006 m. Benigna Kasparavičiūtė sukūrė videofilmą „Noriu išreikšti save“, o 2010 m. ‒ „Aš esu tapyba“. Juose gana preciziškai atkūrė „Menininkų portretų“ ir panašių kultūrinių laidų formatą, netgi identiškus kalbinamų dailininkų mekenimus, mykimus, tiesiog nusipezėjimus. Atkūrė taip preciziškai, kad tuos videofilmukus būtų galima drąsiai rodyti per televiziją ir dauguma žiūrinčiųjų nė nesuprastų, kad iš jų tyčiojamasi.

G. Zinkevičius su R. Šileika šiuo atveju elgiasi zinkevičiškai-šileikiškai ir parodijuoja tą televizinės kultūros dirbtinumą daug atviriau, paryškindami „Kaziuko mugės“ dvasią ir (nesveikai?) pakilią nuotaiką. Tačiau televizijos formato pastišas įdomus ir dar vienu aspektu. Kai kurie G. Zinkevičiaus filmukai kuriami Vilniuje, kalbama apie jį, jo (ne)viešąsias erdves. Neseniai teko matyti laidą „Dėmesio centre“, kurios vedėjas, trash filmų žvaigždė Edmundas Jakilaitis, pasikvietė į studiją kitas žvaigždes ‒ televizijos laidų žvaigždę Alfredą Bumblauską, kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson ir nusipelniusią šiuolaikinės dailės žvaigždę (E. Jakilaičio žodžiais) poną Deimantą Narkevičių. Ponas D. Narkevičius žino viską ir vienu metu suspėja visur tarsi Santa Klausas ‒ žiūrėk, čia dalija Nacionalines premijas, čia, jau tarsi dievybė postringauja kokie monumentai stovės Lukiškių aikštėje. Dievaži, šis ponas galėtų būti atsakingas ir už Kalėdas! Taigi elitinių žvaigždžių kompanija ir kūrė diskusijos apie Lukiškių aikštės sutvarkymą ir pakartotinį įpaminklinimą, iliuziją.

Visi kartu jie pasakė: „Tebūnie Paminklas! Tebūnie taip kaip pasakėme! Juk mes kažką pasakėme!?“ Kiekvienas vaidino save: A. Bumblauskas – „istorijos mokslo Žodį“, L. Ruokytė ‒ „aukšto rango konjunktūros Žodį“, o ponas D. Narkevičius ‒ „šiuolaikinio meno ir menininkų Žodį“. Smagu ir graudu buvo žiūrėti, kaip šie personažai laidoje tiesiog kūrė paminklus sau patiems. Eteris juk brangus, kuo ilgiau jame esi matomas, tuo labiau esi panašus į monumentą. Aš asmeniškai statyčiau Lukiškių aikštėje paminklą pačiam ponui Deimantui! Įdomu tik dvimatį ar trimatį? O gal tarsi Leninas laiminančią ir dar kalbančią milžinišką hologramą?

Atseit į reikalą įsijungus ŠMC pagaliau ledai pajudėjo. Sukuriama iliuzija, kad ŠMC tarsi kažin kokia alternatyva oficialiai valstybinei nomenklatūrinei ideologijai ir pagaliau išspręs problemą. Visi draugiškai ‒ kultūros minist­rė, kuri neseniai mušėsi į krūtinę, kad pagaliau sutvarkys kultūros institucijų vadovų rotacijos problemą (žinome, kuo visa tai baigėsi), ir tos pačios institucijos, kurias neva grasinta sutvarkyti, –­ sprendžia fiktyvią būtino įpaminklinimo problemą. Ką jau ten rotacijos prob­lemos, kai artėja šimtmečio iškilmės!

Juk netgi pasauliniai vardai ‒ Žilvinas Kempinas ir Gediminas Urbonas, taip pat kiti, ne tokie garsūs ir elitiniai, šiuolaikinio meno atstovai ‒ dalyvavo konkurse! Kažkada vaidinę ar netgi nuoširdžiai tikėję esantys avangardas ir alternatyva, 10 dešimtmetyje patys aršiai tyčiojęsi iš „tautinių ir visų kitų prietarų“², „Emisijos“ kartos atstovai, konkurso fone elgiasi tarsi numarazmėję vėlyvojo sovietmečio nomenklatūrininkai. Ar tai tikrai yra ta karta, šitie visi pseudoklasikai, į kuriuos mes ‒­ jaunesnieji ‒ kadaise lygiavomės?! O gal juos marsiečiai pakeitė dublikatais?

Garbioji komisija išrinko penkis projektus ir kilniaširdiškai pateikė visuomenei, t. y. runkeliams, kurie balsuodami internetu (sic!) gali prisidėti išrenkant gražiausiąjį. Ne, deja, ne komisijos narį, turbūt ‒ paminklo projektą. Tai pavadinama skaidrumu. Nors skaidrumas išsaugo visus biurokratinio elitizmo bruožus, galiojusius ir prieš tai. Tiesa, runkeliai internetu balsuoti nemokės ir neturės galimybių. Tai padaryti galės labiau prakutę didžiųjų miestų gyventojai, turintys neribotus interneto planus.

Laidoje ginčytasi dėl Vyčio agresyvumo ar neagresyvumo, dėl simbolio universalumo... Dėl arklio ir raitelio rea­listiškumo, dvimačio ar trimačio vaizdo... Tačiau jokių apskritai užuominų apie smegenų plovimą. Juk monumentas, ar kažkas panašaus (nesvarbu, ar realistinis, modernistinis, postmodernistinis, konceptualistinis, dvimatis ar trimatis, stačias ar gulsčias), vietoje politizuoja viešąją erdvę ir reprezentuoja kokią nors ideologiją ‒ komunistinę, fašistinę, tautinę, kapitalistinę, neoliberalistinę... Jų tikslas ‒ uždėti ideologinį tinklelį, stratifikuoti, kurti sąmonės kolonizavimo hie­rarchijas, žmonių išnaudojimo piramides. Vartoti ideologiją būtent taip, kaip tai masei nurodoma. Įteigti, kad stovylos viešosiose erdvėse būtinos, be jų negalima! Kitaip istorijos, atminties įprasminti neįmanoma! Be tų stovylų tariamai ištiks chaosas ir anarchija! Liaudis nebežinos, kaip elgtis viešosiose erdvėse, išprotės ir eis pjauti gerklių vieni kitiems, o gal net blogiau ‒­­ juos valdantiems ponams, elitui! Ištiks tamsieji amžiai!

Visų problemų redukavimas tik į skonį ir šiuolaikiškumą parodo, jog ir mes (ir aš, žinoma) ‒ vadinamieji kultūrininkai ‒ neturime stuburo. Panašu, kad po skonio pseudoproblemos paviršiumi visos konfrontuojančios stovyk­los ‒ biurokratai, politikai, verslininkai, menininkai, menotyrininkai, likusi tamsi liaudis ‒ esame ta pati darni kone religinių ikonodulų, trokštančių valdyti ir kartu būti valdomais, garbinti ir būti garbinamais, armija. Klausimas ‒­ abst­rakčią ar realistinę stovylą garbinsime. Svarbu, kad garbintume, kad būtų kuo daugiau parodomųjų ritualų, ideologinių spektaklių. Sakyčiau visų mūsų, taip pat ir kultūrininkų, šiuolaikinių menininkų ir t. t., mentalitetas, mąstymas ir matymas yra kiaurai angelizuoti. Ir nesvarbu, patinka mums konkrečios angeliukų skulptūrėlės ar nepatinka.

G. Zinkevičius kartu su R. Šileika filmukuose visą šią neobrežnevinę fasadinę kultūrą, pastaruoju metu jau įsismelkusią visur, taip pat ir jai tarnaujančias televizines „misijas“, nepretenzingai, lengvai iškelia į paviršių. Nepretenzingai, vadinasi, be kritinio patoso ‒ tiesiog kvailiojant, linksminantis.

Įdomu dar ir tai, kad G. Zinkevičiaus tariamai angelizuota videoestetika taip pat nepretenzingai, natūraliai išryškina ir mūsų videomeno klišes. Netgi jansiška performatyvi videodokumentika atrodo kaip šiek tiek pretenzingas aukštasis stilius. Evaldas Jansas, spėju, žiūrėdamas į ekrane kvailiojančius G. Zinkevičių ir R. Šileiką, raukytųsi: „Ne pagal taisyk­les, neteisinga... beskonybė.... Kur dramatizmas, kanonas?“ Nors paradoksas tas, kad G. Zinkevičius kūrė avangardinį kiną, kai apie jokį jansišką kanoną dar net nebuvo galvojama... G. Zinkevičiaus filmukų fone išryškėja ir perskyros dirbtinumas tarp vadinamojo šiuolaikinio bei tradicinio meno.

G. Zinkevičius gali sumiksuoti filmukų kratinį, kuriame jo paties kūryba, albumo „Kareivio dienoraštis“ performatyvus pristatymas, televizijos laida apie jį ir netgi Rūtos Kiškytės muzikinis videoklipas, kuriame G. Zinkevičius dalyvavo kaip statistas, anoniminis personažas. Klipe matome spalvotais dūmais užsipildantį celofaninių raidžių užrašą „The End“. Tada į kadrą įeina nuogas vyriškis (matome jį iš nugaros) boluojančiu užpakaliu, t. y. G. Zinkevičius, ir sodininko žirklėmis prakerpa vieną raidę ‒ išsiveržia dūmai, o raidė subliūkšta. Toks svetimo kūrinio pasisavinimas menotyroje vadinamas apropriacija. Tik G. Zinkevičius tyčiojasi ir iš jos. Beje, jo filmukus rėmė „Tarpgenitalinių meno tyrimų centras“, UAB „Pleistocenas“ ir VšĮ „Arkio plytaA“.

O pabaigoje pacituosiu iškalbingą, kupiną nesumeluotos poezijos, matyt, verstą per google translate laišką (kalba netaisyta), atklydusį į G. Zinkevičiaus elektroninį paštą. Šis laiškas galėtų prasmingai įsiterpti į diskusiją, vykusią laidoje „Dėmesio centre“: Sveikinimai iš Pierre Atkins Chamber’s & Associates. Aš atsiųsdavau šį laišką jums prieš mėnesį, bet nesu įsitikinęs, ar tai gavote, nes aš tavęs negirdėjau. Štai kodėl vėl siunčiu jį dar kartą. Esu advokatas Pierre Atkins, mano vėlyvojo kliento asmens advokatas, mirusio dėl automobilio mirtino nelaimingo atsitikimo su savo šeima kelionėje į šalia esančią šalį. Aš gavau mandatą iš savo banko, kad pateiktų kitą savo fondo giminę (9, 200, 000, 000 mln. JAV dolerių), todėl aš susisiekiau su jumis. Po mano nesėkmingų bandymų rasti savo artimųjų, nusprendžiau su jumis susisiekti. Jei norėsite gauti daugiau informacijos, jei jus domina, norėčiau grįžti prie manęs. Geriausi linkėjimai. Advokatas Pierre Atkins. (Esq.)³

 

¹ www.7md.lt/daile/2017-09-22/Gintaro-Zinkeviciaus-Filmu-paroda-namu-galerijoje-Trivium

² „Dauguma Emisijos menininkų yra sukūrę bent vieną dominuojančią religiją arba nacionalinius simbolius išjuokiantį kūrinį“. (4-as punktas iš 16-os punktų Emisijos kartos manifesto. Autorius Redas Diržys), letmefix.lt/Redas_Dir%C5%BEys

³ Skelbiama Gintaro Zinkevičiaus feisbuko paskyroje.