Mantas Balakauskas. Kelionė per Vilnių, su juo ir jame

 

Įvyko paskutinieji skaitymai šį dešimtmetį, bent jau man. Puiki kompanija ir jaukus vakaras baro „Garinis Angelas“ viduriuose, Vilniuje. Nuostabi „Neišsipildymo akcija“ ir būdas užbaigti dešimtmetį, net jei dar ir liko šiek tiek palaukti. Grįžęs susimąsčiau, kaip čia nutiko, kad prabėgo tiek metų, ir staiga viskas susijungė į viena. Aš palieku Vilnių, palieku šį laiką praeityje. Tad turiu padaryti šiokią tokią ataskaitą ir suvesti galus.

Į Vilnių atvažiavau 2009 m. studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete. Mirtinai, tiesiog desperatiškai norėjau ištrūkti iš Panevėžio. Idėja ir supratimas buvo labai paprasti. Sostinė – didelė ir žmonių ten daug, todėl natūraliai turi būti daugiau laisvės ir galimybių kvėpuoti. Be to, ten išvažiavo studijuoti ir visi mano bičiuliai, su kuriais dar tikrai nebuvau pasiruošęs prarasti ryšio. Vos atvažiavęs užfiksavau pirmą jausmą: milžiniškas plotas, kuris, atrodo, tave patį košia kiaurai ir nusėda kažkur plaučiuose. Apsigyvenau Šanchajuje, ten ilgainiui man butą perleido pusseserė. Vėliau atsikraustė pora draugų ir ėmėm švęsti gyvenimą. Šanchajuje niekada nebūdavo liūd­na, visada kažkur grojo muzika, kontrastas, kad aplink milžiniškus stiklinius pastatus spiečiasi medinės lūšnos, nuteikdavo karingai. Vietiniams netrukdė nei mano ilgi plaukai, nei raudona, elektrinė jų spalva. Net ir tokioje vietoje jaučiausi daug geriau nei bet kada Panevėžyje.

Artėjo pirmoji žiema, didysis protestas prie Seimo, tiesa, atėjom pažiūrėti, kai jau visi buvo išvaikyti ir policininkai vaikštinėjo visai praradę susidomėjimą. Maždaug tuo pat metu po truputėlį ėmė įsivažiuoti pasaulinė finansų krizė. Tiesa sakant, nelabai supratau, kaip tai gali paveikti ir ar apskritai gali paveikti devyniolikmetį. Bet mums pinigų trūkdavo nuolat. Kartais jų nebūdavo visai. Pirmąją vasarą su bičiuliu įsidarbinome statybose, ten kadaise veikė Odos ir venerinių ligų ligoninė. Atlikdamas praktiką, statybvietėje su kastuvu gavau į dantis ir vis dar nešioju mažytį randą, įvertintą keturiomis siūlėmis. Laimei, niekuo neužsikrėčiau. Už tokius darbus buvo mokami siaubingai maži pinigai, bet vis tiek labai praversdavo. Dar nešiojau žurnalus, vėliau dirbau surašinėtoju, vieną dieną fotografo padėjėju. Įvairi smulkmė, kažkokiu būdu nešdavusi į priekį.

Maždaug pirmo kurso viduryje, tą pačią žiemą susipažinau su „Literatų arkos“ nariais. Svarsčiau gerus pusę metų, ar verta ten eiti. Ir galiausiai nuėjau. Per pirmąjį susitikimą Ineta Žymančiūtė man davė labai šaunią pastabą, kurią su šypsena prisimenu iki šiol. Negalima savo tekstų skaityti nusisukus ar ranka pridengus burną. Per pirmąjį susitikimą susipažinau su Rima Kasperionyte, Antatu Šimkumi, Ernestu Noreika, Sauliumi Vasiliausku, vėliau su Nerijumi Cibulsku, atmig­ruodavusiu iš VU. Visi mokėmės vieni iš kitų, net jei ir kartais pretenzingai nenorėdavome suprasti. Kartais susitikdavome trise ar keturiese vien tam, kad perskaitytumėm vienas kitam, ką parašę per savaitę ar dvi, ir išsiskirstydavome arba skaitymus tęsdavome pagauti šventimo būsenų. Vis labiau įsitraukiau į veiklas, nesusijusias su senaisiais Panevėžio bičiuliais ar istorijos mokslais. Ėmiau užsirašinėti į visus įmanomus literatūrinius renginius, daug daug daug rašyti ir perrašinėti. Nujaučiau, kad iš manęs istoriko jau nebus, bet vis vilkausi iš paskos, nes bijojau likti be popieriaus.

Dėl nuolatinio pinigų stygiaus galiausiai teko persikelti į Pedagoginio bendrabutį. Ten pragyvenau dvejus labai smagius ir audringus metus. Kad ir kaip būtų, niekaip nesisekė parašyti bent ko nors pusėtinai padoraus. Tai puikiai žinojau ir supratau. Buvo aišku kaip dieną. Atsitrenkdavau į kažkokį kalbinį mūrą. Pirmąjį rankraštį tiesiog šaltu protu ištryniau ir nebežinau, ko ten buvau prirašęs. Vilnius man suteikė erdvę būti ir dalyvauti, bet už mane visko padaryti pats negalėjo. Galiausiai gavau popierių, kurio taip bijojau negauti.

Susikroviau daiktus, kurie tilpo į du nedidelius plastikinius šiukšlių maišus, ir patraukiau gyventi į bičiulio namus, įsidarbinau Santariškių ligoninėje indų plovėju, ten duodavo gerai pavalgyti ir, kaip supratau, mane visai mėgo. Tuose šaltuose koridoriuose perskaičiau „Vilniaus pokerį“, o pertraukų metu snausdavau už plovimo mašinos, po galva pasidėjęs kroksą. Tai buvo visapusiškai puiki vasara ką tik universitetą baigusiam rašinėtojui, kuriam nepavyksta nieko parašyti.

Po siaubingo bandymo padirbėti kepėju tinklinio restorano virtuvėje taip šviesu nebeatrodė. Lapkričio mėnesį per lietų valkiojausi aplink Profsąjungų rūmus. Visiškai be vietos ir praktiškai be pinigų. Buvo apėmusi neviltis ir desperacija, bet vaikštinėjimas ir žvalgymasis į milžiniškus pastatus labai gelbėdavo. Tuo metu Profsąjungų rūmuose veikusiame naudotų knygų knygyne nusipirkau Vytauto Bložės „Polifonijas“. Išsirinkau būtent šią knygą. Ėmiau skaityti dar autobuse ir tie tekstai mane tiesiog sutraiškė, perkūrė. Grįžęs namo vos ne iškart ėmiau rašyti kitaip. Iki šiol manau, kad tai, ką pajutau, buvo arčiausiai mistinės patirties, nes paprastai taip tiesiog nenutinka. 2013 m. sausio mėnesį įsidarbinau Lazdynų ligoninės plovykloje, reikėjo darbo, žinojau, kad ten ilgai nedirbsiu, žinojo ir jie, bet rinktis nebuvo iš ko. Keldavausi 5 ryto, kad darbe būčiau po 6. Dienos pabaigoje batai būdavo pilni vandens, grįždamas vis pramiegodavau porą stotelių, tekdavo eiti atgal pėsčiomis. Gelbėjo tik Mindaugo Kirkos paruošas tonizuojantis gėrimas iš kažkokių Sibiro žolių, atplėšdavusių akis per sekundę. Didieji vargai baigėsi įsidarbinus kavinėje „Balti drambliai“, kurioje ir taip praleisdavau gana daug laiko, rinkosi įvairūs žmonės, daug jaunimo. Toje vietoje iš tiesų supratau, ką reiškia dirbti.

Vilnius darėsi vis įprastesnis, pažinau kiekvieną kampą, perėjimą ir barą, kol galiausiai išleidus pirmąją poezijos knygą „Roma“, jau gyvenant Krasnūchoje, stojo mirtina tyla. Pro langą mačiau tik pilkus pastatus, daugiau nieko. Baigėsi magija ir turbūt meilė. Atrodė, miestas nebekalba, o gal aš nustojau su juo kalbėjęs. Užsikimšo patirčių arterijos. Atmintis ėmė pūti, kol nepasitaikė proga išvažiuoti dirbti į užsienį. Tik grįžęs supratau, kad Vilnių turiu palikti, jaučiu tokį pat norą ištrūkti, kaip kadaise jaučiau norą ištrūkti iš Panevėžio. Net ir praleidęs čia dar metus, slapta ėmiau atsisveikinti su gatvėmis, pastatais, netgi kavinėmis. Dabar ir su žmonėmis. Išėjęs pasivaikščioti nebejaučiu kartėlio, kad viskas jau įvyko ir negaliu nieko daugiau pridėti. Žinau, kad išvykstu, nes čia mano kelionės per Vilnių, su juo ir jame, pabaiga. Jei grįšiu, miestas ir aš jau būsim kitokie. „Garinis Angelas“ mane neša tolyn per vandenynus ir smagu, kad dešimt­metis baigėsi su puikiais rašytojais ir bičiuliais. Geresnės pabaigos vargu ar įmanoma sulaukti.

Draugai