Mantas Balakauskas. Pamačiau jūrą ir sušukau

Mantas Balakauskas

 

Kol visa Lietuva laužė ietis dėl Vilniaus paplūdimio, lyg vyktų dar vienas Saulės mūšis, netikėtai atsidūriau Nidoje. Šmirinėdamas Kuršių nerijos pakrante ir apeidamas negyvas žuvis, mąsčiau, ką mums reiškia jūra. Santykis komplikuotas, visada buvome labiau žemių valstybė. Aš pats irgi visada buvau labiau kieto paviršiaus šalininkas. Jūros ilgai buvo atrama, baigtinė riba, ženklas, vanduo – slaptingas ir neperžengiamas.

Į daugumos bendraamžių sąmones tvirtai įsipynęs mitas apie pirmąjį susidūrimą su jūra. Beveik visi gali papasakoti, kaip ir kada iki jos keliavo pirmąjį kartą, kokie jausmai tuo metu lankė. Manojoje atmintyje išlikęs vos vienas sakinys. Pamačiau jūrą ir sušukau: „Oho, kokia didelė bala!“ Paskui prie jūros važiuodavome kiekvieną vasarą. Tik pačių kelionių atskirti jau nesugebu, visos susipynusios į vieną smėlio, vandens ir šviesos kamuolį. Važiuodavome į Palangą arba Šventąją. Kol galiausiai kelionės netikėtai nutrūko, santykis su jūra – taip pat. Ją pakeitė ežerai ir krepšinio aikštelės, o vėliau ir skaitmeninis pasaulis.

Jūrą, neskaitant trumpo pasivažinėjimo su Pedagoginio universiteto filologais, vėl aplankiau 2013-aisiais. Kartu su poetu Ernestu Noreika, nusigavę iki Šventosios, radom ją visai nepasikeitusią. Tąkart labai greitai iš atminties atkūriau gūdžių 1995-ųjų keliukus ir kavines. Tai buvo laike sustingęs kurortas, dėl man nežinomų priežasčių negalintis arba neturintis jėgos pasikeisti. Buvo keista, kai pasukęs iš kelio, tiksliai žinai, ką ten rasi. Instinktyviai jauti, kaip nukakti iki jūros. Net tolimą bangų mūšą atpažįsti kaip savą kalbą.

Antrą kartą pro Šventosios kurortą tranzavau į Lat­vijos pajūrį. Miestelyje į kavinę mane su bičiuliu Justu pasisvečiuoti kvietė vyras, pasipuošęs gumine kiaulės galva, treninginėmis kelnėmis ir švarku su admirolo antpečiais. Liko pagūžčioti pečiais, šiek tiek pasibaisėti ir malonaus pasiūlymo atsisakyti. Esu tikras, jog šis 1995 m. triukas naudojamas iki šiol. Ir, žinoma, vis dar veikia.

Galiausiai teko tranzuoti ir į pačią Palangą. Ten ant paplūdimio smėlio praleidau tris naktis. Naktimis buvo baisingai šalta, bet įsidienojus nuo karščio jau būdavo sunku išgyventi. Taip pat, kaip ir Šventojoje, prisiminiau visas vietas, kur ieškodavome gintaro ir kur geriausia įsikurti. Palanga taip pat neatrodė pasikeitusi. Neįtikėtinas skaičius žmonių ir akmenukus rankiojančių vaikų, įtikėjusių, kad rado didesnį gintaro gabalą, nei įprasta.

Na, o Nida? Nida, kurioje dabar reziduoju? Kažin kodėl ji niekada nebuvo šeimos atostogų planuose. Iki dabar ten teko būti vos vieną kartą. Šeimos pažintinė kelionė su tėvu ir broliu. Ir nesu šimtu procentų tikras, ar tai buvo Nida. Atsiminimuose levituoja įdomioji Nidos Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia, kalniukas, kuriuo reikia pakilti norint pradėti kelionę į paplūdimį. Bet eidamas pro vietą, kur tarytum ir gyvenom, prisimenu kažin ką savita. Rodos, ten vaikštinėjau iš neturėjimo ką veikti, bet nepamenu, ką tada galvojau ir kuo gyvenau.

Dabar, pabuvęs gerą savaitę, jau galiu tvirtai pasakyti, jog Nida visai kitoks žvėris nei Šventoji ar Palanga. Sakyčiau, jei abiem pastariesiems mirtinai reikalingas progreso šokas, tai baisu pagalvoti, ką Nidoje galima būtų padaryti pasitelkus mūsų supratimą apie progresą. Trinkelėmis klotumėm pušynus, Urbo kalną nuskustumėm, o į Parnidžio kopą įmontuotumėm bent trijų aukštų mašinų stovėjimo aikštelę. Nesiliautumėm, kol UNESCO pripažintų, kad čia jau šiuolaikinio pasaulio stebuklas ir paveldas, sustokit, nebereikia, užteks.

Nidai vis dar pavyksta netapti laike įstrigusiu kurortu ir drauge išvengti keistų viražų, kuriuos taip pamėgo mūsų ganytojai didmiesčių savivaldybėse. Žinoma, tie, kurie čia nuolatos lankosi ar gyvena, pasakytų tiksliau. Pasakytų, kaip yra. Tai tik pirmasavaitininko svarstymai. O postkovidinė Nida turbūt dar labiau skiriasi nuo įprastinės. Štai lauktieji vokiečių turistai nepasirodė, o lietuviai dažniausiai švenčia kitur. Sekmadieniais taip tylu, kad šurmulio norėtųsi net šiek tiek daugiau. Tiesa, didžioji dalis Nidos kavinių dirba maždaug iki 23 valandos. Nidiečiai jautrūs triukšmui ir aršiai gina savo tylą ir ramybę. Garsioji kavinė „Kaštonas“ dirba ilgiau, bet vakare vis tiek neįmanoma iki jo prisibrauti – visi nori po tuo „Kaštonu“ atsivėsinti. Eilės, visi kantriai laukia.

Kas nutinka Nidoje, lieka Nidoje. Pėdsakai paplūdimio smėlyje ir pušynuose liekantys slapti įkvėpimai ir iškvėpimai. Jūros žmonių kalba.