Garsusis, klasika tapusio serialo „Tikras detektyvas“ („True Detective“) herojus Rustinas Cohlas kartą pasakė: „Laikas – tai plokščias apskritimas, o mes pasmerkti kartoti ir kartoti tai, ką jau kadaise esame darę.“ Pridėčiau, kad pasmerkti kartotis ir istoriniai įvykiai bei situacijos. Istorija primena vandenį, į kurį žvelgiame. Kažkas jį sudrumsčia, pasirodo įvairiausios dalelės: dumblas, nuoplaišos, smėlis ir pan. Vandens paviršius vėl persimaino, tačiau dalelės iš esmės identiškos, tik kitaip išsidėsčiusios. Tad pabūkime didžiaisiais nihilistais ir palyginkime keletą istorinių situacijų.

Aleksandras Makedonietis su kariuomene Gaugamelų mūšyje nugalėjo Persijos imperatorių Darijų III, kuris į kovą atvedė apie 250 tūkst. kareivių. Tarp jų, beje, buvo ir graikų samdinių. Darijų III, netekusį įtakos ir galios, pražudė jo paties kareiviai. Manoma, Aleksandras gailėjo savo oponento ir net suteikė galimybę jį laidoti Persepolyje. Paskui jis sugavo Baktrijos satrapą Besą, pasiskelbusį Persijos valdovu; jo įsakymu buvo nužudytas Darijus III. Aleksandras šiuos veiksmus greičiausiai atliko aiškiai suprasdamas, kad Persijos imperiją reikės valdyti pačiam, tad geriau su vietiniais milžiniškos teritorijos gyventojais nesipykti. Vis dėlto jis buvo svetimšalis, kurio šalį – Heladą – persai ne vieną kartą buvo užpuolę ir grasinosi užimti. Imperatoriaus pralaimėjimas buvo dar ne viskas. Reikėjo į savo pusę palenkti vietinius gyventojus.

Ši neįtikėtina pergalė greitai tapo legenda. Įdomu, ar vėliau gyvenę helenai nežiūrėjo į ją kiek skeptiškai? Nekėlė klausimų? Greičiausiai būtų labai žmogiška iki galo nepatikėti tuo, kas sunkiai atrodė įtikima net amžininkams. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie Aleksandro nematė savo akimis. Nepadeda ir tai, kad jis savo galybės nespėjo įtvirtinti. Aleksandras mirė labai jaunas, neaiškiomis aplinkybėmis. Sulaukė vos 32-ejų. Jo kūną, gabenamą atgal į Makedoniją, Sirijos teritorijoje pagrobė Aleksandro generolas Ptolemėjas I ir išgabeno į Egiptą, kur ir palaidojo. Jo kapavietė buvo garbinama lyg Dievo. Visa tai prisideda prie kulto ir legendomis sutvirtinto įvaizdžio, kurio atvirai niekas greičiausiai neaptarinėjo, net jei ir kilo klausimų. Dar nė nespėjus Aleksandro kūnui atšalti, dėl teritorijų ir palikimo tarpusavyje ėmė pliektis buvę bendražygiai ir draugai. Prasidėjo diadochų, arba epigonų, laikotarpis. Per šias kovas buvo nužudytas ir Aleksandro sūnus bei žmona. Pykčiai ir kovos truko 40 metų, kol galiausiai nusistovėjo naujų dinastijų ribos. Verta atkreipti dėmesį į Aleksandro šlovės šešėlyje šiuo laikotarpiu besiblaškančius generolus, tokius kaip Pyras Epyrietis (A. Makedoniečio antros eilės pusbrolis), kurie naudodami pasenusias kovos taktikas tiesiog blaškėsi po įvairiausius regionus ir užkariautose teritorijose nesugebėjo įsitvirtinti.Įdomu, kad šis laikotarpis vadinamas helenistiniu, kai graikų kultūra paplito po visą senąjį pasaulį, o jos centras persikėlė į Egiptą. Šį laikotarpį galima laikyti kultūriškai labai turtingu, bet kai kurie išlikę pasisakymai verčia suklusti. Plinijus Vyresnysis, nors ir nebuvo amžininkas, apie šį laikotarpį pasisakė griežtai: „Cessavit deinde ars“ („Tada menas pranyko“). Galima jį suprasti, nes turbūt vietoje kiekybės labiau vertino kokybę ir drastiškas pokytis jam atrodė nepriimtinas.

Visi šie įvykiai maždaug atitinka identišką metų intervalą kaip ir mūsų laisvės kovos (1988–1990 m.) bei laiko tarpą, praėjusį nuo nepriklausomybės atgavimo, t. y. apie 30 metų. Dėl daug kartų greitesnio apsikeitimo informacija kai kurie procesai vyksta dešimtis kartų greičiau. Mūsų Gaugamelai galėtų būti 1991 m. sausio 13-oji. Daug menkesnės ir ant pralaimėjo ribos buvusios mūsų pajėgos sugebėjo atsilaikyti. Tiesa, čia „pajėgos“ nėra visai tinkamas žodis. Išsivadavimas iš imperijos gniaužtų mums suteikė laisvę patiems spręsti savo likimą ir dėl to bei kitų sudėtinių faktorių ėmėme keliauti po visą pasaulį, įsiliejome į pasaulinį kultūrinį tinklą, nuo kurio buvome atkirsti. Diadochiškasis, arba helenistinis, laikotarpis, prasidėjęs su įstojimu į Europos Sąjungą, vis dar tęsiasi ir atsirado ne vienas Plinijus, kuris rinktųsi kokybę, o ne gausą, kurioje lengva pasiklysti. Kuo pasaulis didesnis, tuo plinijų daugiau. Gausa juos erzina. Tai visiškai normalu. Tačiau visa tai ne nuopuolis, bet atsikartojimai, juos lygindami galbūt net galėtume įžvelgti, kas mūsų laukia. Lyginti tiesiogiai nėra prasmės, viskas labiau primintų būrimą iš kavos tirščių. Vis dėlto tokių informacijos sluoksnių gretinimas visai įdomus. A. Makedoniečio vaidmenį laisvai gali atlikti, o tam tikra prasme ir atliko, visuomenė, sugebėjusi nukauti imperiją, kai atrodė, jog tai tiesiog neįmanoma. Ta pati visuomenė, sugebėjusi išsivaduoti iš imperijos gniaužtų, daug sunkiau vadavosi iš senojo pasaulio supratimo. Užuot ėję nauju keliu, ėmė kurti sintezę iš to, kas buvo, ir iš to, kas atrodė esant visai kitokios ateities blyksnis. Ir tada, ir dabar buvo prieita prie dėsningo kompromiso, nes aleksandrai makedoniečiai yra mitas, kuris ilgainiui ima blėsti. Galop lieka vizija, kurios šešėlyje gyvename.