Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Ar verta diskutuoti apie dalykus, dėl kurių diskutuojančios pusės radikaliai nesutaria? Viešoji erdvė tam ir skirta, kad būtų keičiamasi nuomonėmis ieškant geriausių sprendimų. Įsitraukęs į diskusiją apie prigimtinę šeimą sulaukiau pastabų, kad kalbu apie visiems akivaizdžius dalykus. Esą šeimos modelių įvairovė vieniems yra savaime suprantama ir jiems to aiškinti nereikia, o kitiems, kurie tiki nekintama monogamiškos šeimos prigimtimi, jokie daugpatystės pavyzdžiai nebus tinkamas argumentas.

Šeimos formų kultūrinė, istorinė ir socialinė įvairovė, mano nuomone, parodo nekritiškai suvokiamą prigimties sampratą. Tačiau žmogaus mąstymui būdinga inercija. Prigimtiniais dalykais laikomi artimiausioje aplinkoje egzistuojantys tradiciniai įsitikinimai ir netgi prietarai. Manantieji, kad prigimtiniais laikytini tik tokie dalykai, kurie buvo ir yra kultivuojami tėvų ir senelių (pavyzdžiui, ir mano tėvai ir seneliai auklėjimo sumetimais nevengė vaikui uždrožti per sėdynę), niekada nepriims nuorodų į kitas kultūras ir tradicijas kaip įtikinančio argumento. Filosofinis požiūris kaip tik ir reikalingas, kad sugriautų šį natūralų įsitikinimą ar bent jau sukeltų abejonių dėl prigimtinių vertybių amžinumo. Skeptikai galbūt pasakys, kad kvietimas pervertinti visas vertybes jau yra atliktas XIX a. ir prie to nederėtų grįžti. Manau, kiekviena karta turi pasitikrinti, ar deklaruojamos vertybės tikros, ar jos netapo saviapgaulę maskuojančiais stabais. Kultūrinė antropologija dažnai padeda atlikti šią filosofinę misiją parodydama, kad pažindami skirtingas tradicijas galime tapti kritiškesni ir dėl savųjų. Natūralių ryšių su savo aplinka nutraukimas padeda keisti požiūrį ir savo įpročių bei papročių nebelaikyti prigimtiniais.

Bet kas gi yra ta prigimtis, apie kurią diskutuojame? Prigimtiniais yra laikomi tokie dalykai, kuriais disponuojame nuo gimimo. Prigimtinis gali būti protas, jis būdingas visiems žmonėms nepriklausomai nuo rasės, etninės tapatybės, lyties ar lytinės orientacijos. Prigimtinės gali būti žmogaus teisės, jos turi būti pripažįstamos visose kultūrose ir etninėse grupėse. Tačiau yra ir kitokia prigimtinumo samprata. Kai kalbama apie prigimtinę šeimą, matyt, turima omenyje ne faktas, kad ji egzistuoja visur ir visada, bet tai, kad yra toks tradicinis šeimos modelis, kuris yra vienintelis legitimus mūsų religinėje ir etninėje tradicijoje. Prigimtiniais vienu atveju laikomi universalūs ir visoms kultūroms bei etninėms grupėms būtini principai, o kitu atveju prigimtiniais vadinami savi kultūriniai ir moraliniai principai, grindžiami savais papročiais ir priešpriešinami svetimiems. Etnocent­rizmas yra svarbiausias taip suprastos prigimtinės kultūros bruožas. Negana to, ši etnocentriškai grindžiama žmogaus prigimties samprata verčia manyti, kad yra natūrali. Tiesiog šitaip gamtos (Dievo) sutvarkyta, ir viskas.

 

Alison Brooks Architects. „Home Ground“, 2020–2021. Venecijos architektūros bienalė. Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Prigimtinė šeima reiškia, kad ji vienintelis pagal gamtos dėsnius veikiantis vyro ir moters, patino ir patelės partnerystės modelis. Visos išimtys gamtoje ir žmonių bendruomenėse (nepaisant to, kad tokie atvejai gali dominuoti) – tik iškrypimai arba ligos požymiai. Įdomu, kad taip samprotaujant ir krikščioniška tradicija sutapatinama su natūralizmu. Tokia tendencija gana keista, nes šiaip ji labiau remiasi ne biologiniu supratimu, o akcentuoja žmogaus, kaip asmens, svarbą. Aišku, tokių pažiūrų žmonės patiria diskomfortą – kai pasaulis nustoja veikęs pagal etninės tradicijos modelį. Žmones apima nerimas. Nerimas – tai tokia emocinė būsena, neturinti aiškiai apibrėžto objekto. Nerimaujame dėl kažko, ko negalime tiksliai įvardyti. Todėl nerimas dažnai yra ikireflektyvi būsena, kurios negalima įsisąmoninti ir aiškiai apibrėžti. Nerimas – tai nuotaika, neakivaizdžiai nuteikianti mūsų veikimo būdus. Nerimas kuria emocinę atmo­sferą, tačiau, net ir neturėdamas konkretaus objekto, jo vis dėlto ieško, nes nori išsilieti. Tokiu akstinu tampa partnerystės įstatymas arba seksualinis švietimas mokyklose. Visiškai sutinku su Nida Vasiliauskaite, kuri straipsnyje „Apie prigimtis, šeimas ir intelektualus“ (www.delfi.lt/news/ringas/lit/nida-vasiliauskaite-apie-prigimtis-seimas-ir-intelektualus.d?id=87515789) teigia, kad šeimos gynimo maršo dalyviams visiškai nerūpi, ar prigimtinė tai šeima, ar ne. Jie nesidomi nei kultūrine, nei istorine šeimos formų įvairove. Jie yra prieš Partnerystės įstatymą ir prieš konvencijas, kurios reguliuotų prievartą prieš moteris, nes juos apėmęs visa vienijantis nerimas. Šūkiai apie šeimą – tai tik dar vienas bandymas konceptualizuoti neaiškų nerimo jausmą. Tiesa, Nidos bandymai šeimos sąjūdžio dalyviams paaiškinti, kad jie – kriptoegzistencialistai ar nesąmoningi libertarai individualistai, siekiantys apsaugoti paskutinius privatumo likučius nuo totalitarinio valstybės institucijų įsikišimo, manęs neįtikino. (Pripažįstu, šeimos gynimo maršo margoje minioje gali būti ir tokių individų, nors man į atmintį įstrigo nuotrauka vyriškio, nešančio heidegerišką lozungą „Lietuvą išgelbės tiktai Dievas“.) Libertarinės pažiūros ir nerimas dėl privatumo labiau būdingos pačiai autorei ir jos bandymas tapti šeimos gynimo maršo ideologe nėra sėkmingas. Ji tarsi siekia atlikti psichoanalitikės vaidmenį ir paprastiems piliečiams atverti tikrąją jų nerimo priežastį.

Manau, Partnerystės įstatymo priešininkai nesiekia apginti privatumo, atvirkščiai, jie norėtų prie kiek­vienos lovos pastatyti sargybinį ir uždrausti visus lytinius santykius, kurie praktikuojami ne misionieriaus poza. Utopiniame šeimų rojuje oraliniai ir analiniai malonumai turėtų būti įstatymu uždrausti kaip žmogaus prigimties neatitinkantys iškrypimai ir net viešas kalbėjimas apie tai turėtų būti traktuojamas kaip nepilnamečių tvirkinimas.

 

Dalius Jonkus. „Apie prigimtinę šeimą“ ČIA