Prieš daugiau nei 20 metų mokydamasis Paryžiuje kolegos Arūno Sverdiolo prašymu nunešiau dabar jau a. a. grafikui Žibuntui Mikšiui lietuviškos kultūrinės spaudos paketėlį. Formalus vizitas išsitęsė į ilgą, keletą valandų trukusį pokalbių maratoną. Atsargiai testuodamas nepažįstamąjį Žibuntas nardė į vis gilesnes ir gilesnes kultūros peripetijų gelmes. Žibuntas apie Šekspyrą, Flaubert’ą, Dostojevskį ar Artaud kalbėjo taip, tarsi jie būtų tos pačios laiptinės kaimynai. Su kaimynais santykiai gali ir susiklostyti, ir ne. Gali su jais bičiuliautis ir draugiškai šnekučiuotis, bet gali ir susidūręs laiptinėje taikytis užminti batą ar šlepetę. Žibuntas nuoširdžiai gėrėjosi tais, su kuriais santykiai buvo puikūs, ir netaupė pašaipų tiems, su kuriais jam buvo tikrai ne pakeliui.

Tokia atvira ar net familiari kalba su išėjusiais kūrėjais mane ir stebino, ir žavėjo. Kalbant apie mirusiuosius kūrėjus įprasta laikytis beveik beaistrio ir abejingo mandagumo netgi tada, kai su jais visiškai nesutinki. Bet Žibuntas apie išėjusius kalbėjo taip, tarytum kiekvieną akimirką galėtų išeiti į laiptinę, paskambinti į duris ir pirmam mirusiam klasikui pasakyti, koks šūdas (mėgstamas Žibunto žodis) yra paskutinė jo pjesė, o antram – kokia puiki jo pirmosios poemos 67-oji eilutė. Galima būtų pamanyti, kad toks bendravimas turėtų panėšėti į vienpusį monologą, kai gyvasis tik apsimeta kalbąs su mirusiuoju, nes pastarasis jau atsakyti niekaip negali. Nieko panašaus. Žibuntas mirusius kūrėjus į savo kalbą įpindavo taip, kad šie visada galėdavo prieštarauti, o dažniausiai būtent jiems priklausydavo teisė ir į paskutinį žodį.

Pasakodamas apie šį vizitą ir ilgai trukusį bend­ravimą su Žibuntu ne veltui prisiminiau, kad kultūros spaudos paketėlį Žibuntui paprašė perduoti Sverdiolas – neabejotinai geriausias hermeneutinės filosofijos tyrėjas Lietuvoje. Nepaisant karštakošiškumo, Žibuntas įnirtingiems debatams su išėjusiais kūrėjais akivaizdžiai suteikdavo dialoginę hermeneutinės filosofijos formą.

 

Filosofė Jūratė Baranova labai mėgo rožes: jas augino, turėjo daug jų rūšių. Šią šalnos pakąstą rožę fotografavo dar pati Jūratė.

 

Hermeneutika akcentuoja, kad paskelbtas meno ar mokslo kūrinys yra ne koks nors baigtinis pareiškimas, o nuolat besitęsiančio dialogo fazė. Kai 1998 m. Prahoje dalyvavau viename fenomenologijos ir hermeneutikos seminare, į seminarą atvyko hermeneutikos įkūrėjas, tada jau 98-erių Hansas-Georgas Gadameris. Sudalyvavęs mūsų seminare Gadameris kitą dieną paskelbtas Prahos Karolio universiteto garbės daktaru ir ta proga perskaitė pranešimą apie hermeneutiką kaip nepabaigiamą pokalbį. Kultinę frazę „hermeneutika kaip nepabaigiamas pokalbis“ savo daugiau kaip šimtą metų trukusiu gyvenimu bei intelektualine veikla nuolat manifestavo pats Gadameris. Šiuo principu nuolat vadovaujasi ir tie, kuriems pokalbiai su juos įkvepiančiais ar piktinančiais kūrėjais nenutrūksta net tada, kai nutrūksta šių kūrėjų fizinis gyvenimas. Šiuo principu gyveno ir Žibuntas, hermeneutinę nuostatą pavertęs egzistencine praktika. Būtent todėl ilgi pokalbiai su Žibuntu primindavo įvairių peripetijų turtingą kelionę, kurioje prie mūsų prisijungti Žibuntas pakviesdavo daugybę intelektualinių pakeleivių, gyvenusių įvairiais laikotarpiais.

Žinoma, iki to pirmojo įsiminto pokalbio su Žibuntu jau buvau dalyvavęs šimtuose ar tūkstančiuose pokalbių apie filosofijos, mokslo ar meno meistrus, jau pasitraukusius iš šio pasaulio. Pati filosofijos edukacijos procedūra grįsta įvairių tekstų tyrinėjimu, nepaisant to, prieš kiek tūkstančių ar šimtų metų jie būtų parašyti. Studijų laikais filosofijos knygų pasirodydavo vos viena kita, todėl, tik išėjus kokiam nors leidiniui lietuvių ar tuo metu dar plačiai vartota rusų kalba, visas mūsų kursas puldavo į knygyną jo pirkti, akimirksniu perskaitydavo, o paskui iki pamėlynavimo diskutuodavo per pertraukas tarp paskaitų ar alaus bare. Aiškintis prie alaus bokalo, ką iš tiesų kokiame 112-ame „Išpažinimų“ puslapyje norėjo pasakyti šv. Augustinas, buvo tapę norma – matyt, tokia pačia, kaip besimokantiems kitų specia­lybių tampa norma perprasti dar vieną formulę ar atlikti drąsų cheminį eksperimentą. Tačiau net ir turint omeny tokią filosofijos tekstų aptarinėjimo rutiną, Žibunto įprastas dialogas su mirusiais kūrėjais išsiskyrė kasdieniu natūralumu. Kiek vėliau paskęsdavome tokiuose dialoguose ne tik prie arbatos stalelio namie, bet ir gatvėse ar metro, vykdami į kokį nors Žibunto nužiūrėtą kino filmą.

Tokį gebėjimą kasdieniškai kalbėtis su Šekspyru, Flaubert’u, Dostojevskiu, Artaud ir daugybe kitų kūrėjų, be abejonės, galima priskirti itin plačiam Žibunto akiračiui ir giliai erudicijai. Tačiau dabar jau suprantu ir kitą aplinkybę – kai bėgant metams iš gyvenimo pasitraukia vis daugiau brangių žmonių, su kuriais ne kartą buvo diskutuota, pokalbis su jais nenutrūksta, net jei fizine forma jis  nebeįmanomas. Prieš kelerius metus išėjo Leonidas Donskis, pernai – Arvydas Šliogeris, o šiemet – Jūratė Baranova. Taip susiklostė, kad būtent šie žmonės skirtingais mano gyvenimo tarpsniais buvo tapę karštų, gyvų ar mintinių intelektualinių pašnekesių partneriais. Rašydamas pirmuosius kursinius darbus, vadovaujamus Šliogerio, ne kartą galvodavau, ką šita ar kita filosofine tema pasakytų jis pats. Reti, bet brangūs pasisėdėjimai su Donskiu įpratino kartais pamąstyti, kaip vieną ar kitą politinę aktualiją pakomentuotų Leonidas. Būdami sinefilai mėgdavome su Jūrate aptarti Andrejų Tarkovskį ar kitą mūsų mėgstamą režisierių, tad natūralu, kad pamatęs kokį jūratišką filmą pagalvoju, ką apie šį filmą manytų ir Jūratė. Kai diskutuoji su išėjusiais kolegomis, jau nebėra taip svarbu, kada jie išėjo. Laiko ribos nusitrina, o diskutuojant apie kiną su ką tik išėjusia Jūrate į pokalbį natūraliai įsipina ir jos mylimieji Tarkovskis ir Deleuze’as.

Dabar manau, kad tai ir buvo Žibunto stiprybė – natūraliai kalbėtis su visais nežiūrint į jų gyvenimo ir mirties datas. Vis dažniau pastebiu ir pats, kad šios datos – antraeilis dalykas. Svarbus pats pokalbis. Net jei to pokalbio įkarštyje norėtųsi pasibelsti į išėjusio mąstytojo ar kūrėjo duris ir iškloti, ką manau apie taip įstrigusią, sužavėjusią ar suerzinusią jo knygos ar meno kūrinio detalę.