Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pirmą dieną, kai pradėjo streikuoti Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, mano automobilis neužsivedė. Vėliau sužinojau, kad kalta oro kondicionieriaus kompresoriaus sankaba, be to, duslintuvas buvo benukrentąs ir nuotolinio valdymo pultelis nustojo veikti. Užgulė žiemiški reikalai. Reikėjo tą griuveną kažkaip išvežti. Reikėjo nukasti sniegą 30 metrų iki keliuko, nes gal atšils ir galės atvažiuoti nuotekų siur­bėjai. Elektrikai turėjo įdiegti išmanųjį skaitiklį, o paštininkė – atnešti spaudą. Aišku, nulūžo viena akinių nosies atramėlių, suplyšo piniginė, bet buvau susikaupusi ir pasirengusi išgyventi.

Į viešąjį transportą įžengiau oriai. Gerą dešimtmetį neteko priklausyti nuo jokių maršrutų. Iš pradžių buvo smalsu dairytis aplink, klausytis pokalbių, žiūrėti per petį, ką ten žmonės naršo savo telefonuose. Bet greitai apkarto.

Mano trijų keturių persėdimų maršrute kas nors ką nors nuolat gėdindavo. Dažniausiai paauglius. Tai stovi netinkamoj vietoj, tai sėdi, kai yra stovinčių, ar nepraleidžia vyresnių įlipti pirma. Gėdinami vaikai sustingdavo, tarsi pranykdavo savyje. Ką tik iššaukiančiai šmaikštavę, subliukšdavo kaip balionai. Vorelėje lipančių į priemiestinį autobusą praleidau du, nuleistomis galvomis, prisišliejusius prie autobuso šono. Juos malalietkomis apšaukė trise. Vienas pusiau ištarė nukąstą „ačiū“, vėliau ilgai ieškojo centų, nebuvo tikras dėl stotelės, kurioje išlips, pavadinimo.

Netrukau suprasti, kodėl taip maža norinčių eiti į autobuso galą: išlipti gali būti taip pat sunku, kaip ir įlipti. Keletą kartų ir man, minios išstumtai, teko įsitverti autobuso durų, kad galėčiau įsibrauti atgal. Sykį mačiau vaiką, lendantį lauk praktiškai ropomis. Tik stori kailiai ir prikimštos striukės šiek tiek apsaugo nuo nenorimo intymumo. Žmonės nė neatsiklausę įsikimba vieni į kitus ir liūliuoja kaip pelkė. Pavieniai ginčai įsiplieskia ir greitai užgęsta. Kartais viena ar kita kūno dalis nutolsta nuo likusio kūno. Visi kosi. Sausai ir dusliai, drėgnai ir galingai, atsikrenkšdami.

Tai, kas vyksta sausakimšame viešajame transporte, niekaip nedera su įprastais viešojo gyvenimo Lietuvoje standartais. Ne dėl herojiško ir netgi šiek tiek istorinio streiko. Ir ne dėl Vilniaus valdžios, gat­vių siaurinimo ar eglutės-torto. Pasirodo, mūsų puikias manieras ir geranoriškumą lengvai nutrina buitinės sąlygos. Net ir man, įsivaizdavusiai, jog gali oriai ir gražiai įlipti, pranešti aplinkiniams, kad lipu kitoje stotelėje ar netgi pamokyti, kad nesiveržtų per galvą, kol nesustojom, teko užsičiaupti. Pasijutau pavargusi ir abejinga, kaip ir visi, tiesiog norinti išlipti reikiamoje sankryžoje.

Keista paskui užsukti į jaukią senamiesčio kavinę. Visuotiniame geranoriškume pasijutau svetima. Bet juk madingose kavinėse nesilanko civilizuotesni žmonės nei autobusuose. Komfortas kuria mūsų mandagumą ir atpalaiduoja (nors ir nesukuria laimės). Ką rasime, jei nulupsime tą komfortą nuo visų? Kelioms savaitėms užteks katastrofos pažadinto solidarumo? Naujieji metai visai kitokie. Duslintuvas sulopytas, kondicionieriaus relė pakeista, piniginė nauja, akiniai ir su viena atramėle kažkaip laikosi ant nosies. Šilumos pliūpsnis ištirpdė ledus sodų bendrijoje. Viešasis transportas apytuštis, orus. O rotušės aikštėje trikdydama praeivius fantastiškai kvatojasi Jurga Barilaitė.

Aurelija Auškalnytė – įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.