Mantas Balakauskas. Ką tu darysi, jei būsi laisvas?

Mantas Balakauskas

 

 Filme „Vyrai juodais drabužiais“ pagrindinis blogiukas – ūkininko kūną okupavęs milžiniškas tarakonas iš kitos planetos. Kai kas pažįstama? Kenkėjas netelpa į užgrobtą odą. Bandydamas elgtis normaliai atrodo visiškai nenatūralus, ne šio pasaulio gyventojas. Rodos, iššoks iš savo žmogiškojo kostiumo ir pasirodys aplinkiniams tikruoju pavidalu. Būtent taip atrodė ir Aliaksandras Lukašenka didžiausio silpnumo akimirką, skeldamas kalbą protestuojantiems darbininkams. Pagalvotum, kad šis anachronizmas nufilmuotas 1990 m. griūvant Sovietų Sąjungai. Juk tai XXI a. turėtų būti absoliučiai neįmanoma. Juk ir diktatorių mados kardinaliai pasikeitusios. A. Lukašenka net tarp saviškių tėra praeities aidas.

O straipsnį pradedu besibaigiant rugpjūčio 19-ajai. Nors ši diena buvo labai juoda Baltarusijos opozicijai, tekstas bus daug optimistiškesnis, nei man paprastai pavyksta. Iniciatyvą į savo rankas kolūkio tarakonas susigrąžino, o porą dienų atrodė, kad nebeišlaikys. Rodės, nutiks neįmanoma ir baltarusių tauta jį užmėtys kepurėmis arba negyvai užplos. Šiam tekstui pasirodžius situacija greičiausiai bus kardinaliai pasikeitusi. Gali būti, diktatorių pakabins žemyn galva, kaip kadaise Mussolinį, gal jis visą šalį pavers milžinišku kalėjimu, o gal teks bėgti kaip Janukovičiui. Niekas šiandien iš tikrųjų nežino, kuo viskas baigsis.

Net jei tai bus mūsų kartos Prahos pavasaris ar Pinocheto diktatūros įsigalėjimas. Nesvarbu. Diktatūriniai režimai visada pralaimi, nes šiems lemta laviruoti ant labai plono, nuolat judančio lyno. Procesas gali užtrukti, bus pralieta dar daugiau kraujo. Lynas įsisiūbuos ir nestabili struktūra nudardės į tarpeklį paskui savo pirmtakus.

Žmonija praėjusiame amžiuje patyrė baisiausias režimų, totalitarinių valstybių manifestacijas ir jas ištvėrė. Net ir jos, kraujo ir melo persisunkusios mirties mašinos, pačios savaime tėra laikini dariniai, kad ir kokie nenugalimi tuo metu atrodytų. Mašinos genda, o jas valdantys diktatoriai yra trupmenos. Jie vienas kitą išbrauko vos šalia atsiranda į jį panašus gyvis. Šiuo metu Europoje egzistuoja mažiausiai du tokie padarai. Pasaulis vis dėlto turi priešgaisrinę sistemą, kuri veikia nepaisydama mūsų pačių netobulumo ir silpnybių. Jokia diktatūra, nesvarbu, ar tai būtų Hitlerio, Mao, Pol Poto, Stalino, ar kieno nors kito mirties mašina, negali įveikti palikto gilaus laisvosios minties pėdsako. Jį aptikus kelio atgal nebėra. Dėl technologijų pėdsakai susiviję į bendrą patirčių kamuolį. Toks jau mūsų visų kolektyvinis pėdsakas. Tai, kas užrašyta, kas iškalta debesyse, liks amžiams. Gali įveikti žmones, juos kalinti, žudyti ir prievartauti, bet to, ką jie sukūrė, sunaikinti nebeįmanoma. Gali priversti juos išsižadėti net savo kūrinių, bet jų pačių tai nebeliečia. Darbai apima nesugaunamą laisvės idėją ir bet kuriuo metu ji gali išlaisvinti. Išlaisvinti net ir uoliausią režimo šalininką. Laisvė yra uždelsto veikimo gėlės žiedas, sprogstantis netikėčiausią akimirką.

Sekdamas Baltarusijos naujienas dažnai girdėjau tautiečių užduodamą klausimą: „O ką baltarusiai su ta laisve darys?“ Tokioje situacijoje taip gali klausti tik vergas. Jis svajoja apie laisvę ir klausia to, kas turi galimybių ją išsikovoti. Ką tu darysi, kai būsi laisvas? Mūsų vidinės diktatūros suaktyvėja it alergijos, kai aplink ima žydėti laisvųjų žmonių potencialas. Žmonės, norintys laisvės, turi išlįsti per diktatūrinės adatos skylę. Kas bus, jei aplink laisvės ims daugėti? Ar vis dažniau užduosime klausimą, o ką jūs su ta laisve darysite? O jei vieną dieną šį klausimą užduos mums?

Pabaigoje pasidalinsiu ištrauka iš Svetlanos Aleksejevič knygos „Laikas iš antrų rankų“. Vienas jos kalbintų žmonių apie Michailą Gorbačiovą pasakojo štai taip: „...jaunystėje studijavo su Prahos pavasario lyderiu Aleksandu Dubčeku ir pastarojo bendražygiu Zdeneku Mlynaržu. Draugavo. Mlynaržas prisiminimuose rašo, kad kai per uždarą partijos narių susirinkimą universitete jiems perskaitė Chruščiovo pranešimą, skaitytą dvidešimtajame partijos suvažiavime, jie buvo taip sukrėsti, kad kiaurą naktį klaidžiojo po Maskvą. O paryčiais Lenino kalnuose, kaip kadaise Gercenas su Ogariovu, prisiekė visą gyvenimą kovoti su stalinizmu“ (p. 115).

Laisvė užkrečiama kaip virusas, ji auga net ir nepalankiausiomis sąlygomis, įvairiausių, kartais nepalankių žmonių galvose. Apie tai jie gali net neįtarti. Nešiotojais gali tapti jų vaikai, anūkai, artimieji. Būtent todėl laisvė niekada nepralaimi. Pralaimėjimus patiria diktatūros. Neišvengiamai.

Draugai