Vytautas Rubavičius daugiau nei prieš septynerius metus viename iš interviu tvirtino, kad mūsų valstybės santvarka yra vaizduojamoji demokratija. Ji netikra, tik simuliuojama, nes žiniasklaida, verslas ir politika pernelyg glaudžiai susiję, šalyje nėra užtikrinamos visų teisės, piliečiai, balsuodami per rinkimus, tik įsivaizduoja, kad jų balsas ką nors lemia. Iš tiesų, stebint pastarųjų kelių dešimtmečių Lietuvos politiką, kyla mintis, kad nuo to, ką išrinksime į Parlamentą, priklauso ne tiek jau ir daug – valdo vis tie patys posovietiniai žmonės. Vaizduojamosios demokratijos ypatumas ir savitumas tas, kad, žvelgiant iš kiek didesnio loginio, mentalinio ir fizinio atstumo, regis, gyvename tikrų tikriausioje vakarietiškoje demokratijoje. Bėda tik ta, kad demokratija, kaip ir daugelis socialinių, politinių ir kultūrinių idėjų, tėra skolinys. Vakarų valstybėse demokratija pradėjo formuotis gerokai anksčiau nei XX a. 8 dešimtmetis, kai įsigalėjo postmodernybė, atnešusi į žmonijos mąstymą „vaizdinį posūkį“: vaizdas šiuolaikiniam žmogui yra daug svarbesnis nei žodis. Mūsų šalyje demokratija nusižiūrima ir formuojama tada, kai viešpatauja televizorius, kompiuteris, išmanusis telefonas, apibendrinant – ekranas, todėl ir demokratija tėra vaizdinys, o ne veiksmais pagrįsta tikrovė.

Šiame kontekste pas mus kas kelis mėnesius kyla atminties konfliktų, kartais išsiplečiančių iki diskusijų apie viešąsias erdves. Iki šiol apie tai pasakyta jau daug, kiekvienas jaučia poreikį turėti nuomonę, koks postamentas ar memorialas turi būti Lukiškių aikštėje. Deja, nei ši nuomonių įvairovė, nei balsavimai, nei protesto akcijos vaizduojamojoje demokratijoje nieko nekeičia – Seimas sprendžia, kaip turime atsiminti praeitį. Kita proga esu rašęs, kad Lietuvoje valdžia jau pradeda spręsti, koks menas turi būti prieinamas visuomenei, o koks likti žiūrovo žvilgsnio ir istorijos paraštėse. Laurynas Katkus mėgino aiškinti mūsų dabartinį lietuviškąjį viešąjį gyvenimą, remdamasis rusų literatūros klasika, ypač gūdaus XIX a. Rusijos literatūros kūriniais. Prieš penkerius metus rašiau: norėdami suprasti šiuolaikinę Rusiją, turime skaityti tos šalies grožinę literatūrą. Dabar, panašu, tuos pačius romanus, dramas, poeziją reikia skaityti jau mums, norintiems orientuotis savo aplinkoje. Viešųjų erdvių ir paminklinimo klausimai šiandienėje Lietuvoje jau nėra visuomenės sprendimo prerogatyva – už mus bus nuspręsta, o tie, kas kalba apie vaizduojamąją demokratiją, sulauks grasinimo „būti pakasti“.

Vis dėlto socialinių tinklų komentarų formas įgavusi isterija dėl Lukiškių aikštės, nepaisant daugybės buko tų pačių teiginių kartojimo, buvo ypač įdomi, kai komentatoriai pradėdavo ką nors ironizuoti. Štai vienas iš feisbuko draugų pasiūlė aikštėje ne Vytį statyti, ne kalvelę supilti, o atsodinti šimtą Grainio liepų (aliuzija į mūsų literatūros klasiką Vincą Krėvę). Suprantama, toks siūlymas sutiktas juoku ir tyčiojimusi iš mūsų literatūros XX a. pirmosios pusės kanono. Daugeliui idėja aikštėje sodinti liepas – visiškas anachronizmas, vertas juoko net susirietus. Šio komentaro autorių tas siūlymas privertė nusišypsoti ir labiau stebėti, nei daryti išvadas.

Prieš kelias savaites teko lankytis Biržų rajone, Papilio mokykloje, visai netoli nuo Jono Meko gimtųjų Semeniškių. Nustebino, kai aštuntos klasės mokinys, neverčiamas ir tikrai neindoktrinuotas, rašinyje apie tai, kaip nesiseka parašyti rašinio, sudėliojo žodžius: „Aš esu gamtos žmogus. Kai man sunku, einu prie upelio, žiūriu į vandenį ir nusiraminu.“ Toks akibrokštas mūsų techniniame XXI a. toli nuo Vilniaus privertė sugretinti šio mokinio mąstymą su siūlymu atsodinti Grainio liepas – juokinga jau nebuvo. Su „šiaudinėmis pastogėmis“ kovojančios sostinės lituanistės turbūt pasakytų, kad pateikta mąstymo citata viduryje Vilniaus būtų nepriimtina ir tik bylotų, kokie sužaloti mūsų šalies mokyklų mokiniai. Tačiau tų moderniųjų-postmoderniųjų lituanisčių derėtų paklausti, ką jos gali pasiūlyti vietoje Grainio liepų ir nusiraminimo prie upės. Paaiškėtų, kad dažniausiai būtų siūlomi tokie tekstai ir požiūriai, kokius esant įrodo šizofreniškas dabartinis Lukiškių aikštės vaizdas – suskilusi individualioji ir masinė sąmonė, gausybė vidinių konfliktų, prieštaravimų, depresyvumas. Tuo nenorima pasakyti, jog Vilniaus mokinius reikėtų prievarta vežti į gamtą ir versti sėdėti prie upių. Tuo tik norima įspėti, kad niekindami kitokią nuomonę ir pasaulėvoką artėjame prie persekiojimo už įsitikinimus. Nuo pirmojo žingsnio iki antrojo veiksmo labai nedidelis atstumas. Suprantama, tas, kas siūlė sodinti Grainio liepas Lukiškių aikštėje, manė, jog rimtai tam pritariantieji tiesiog neegzistuoja – realybė, kaip neretai ir būna, pranoksta bet kokias išankstines nuomones. Toks kitokių požiūrių ignoravimas rodo: mąstymas, neigiantis alternatyvas, būdingas ne tik Lietuvos Seimui ir Vyriausybei, bet jau ir nemažai daliai piliečių, kurie rea­liai gyvenime nedalyvauja, tik spaudo išmaniojo telefono mygtukus.

Kas geriau – Vytis (daugelis jį siūlančių nacionalistų yra labai siauro mąstymo), kalvelė (tai jau esančio Vakarų didmiesčio memorialo citata, tačiau postmodernumas niekada neaukština originalumo) ar liepos (ar tikrai tai blogiausias sprendimas?) – vienareikšmiškai dabar jau turbūt neatsakys niekas, tačiau, matant čia analizuotas tendencijas, akivaizdu: turime daug stipriau veikti tose gyvenimo srityse, kurios sunkiau pasiduoda vaizduotei. Tik tai dar gali tapti akstinu plėtotis dalyvavimo, o ne vaizdavimo demokratijai. Priešingu atveju, valdžia per Seimo langus į mus ir toliau žiūrės taip, kaip daugelis piliečių žiūri televizorių, o tie, kas kalbės viešai, jau skleis ne savo įsitikinimus, bet tik pozicijas, kurios dėl įvairių priežasčių yra patogios.