Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

„Kino pavasaryje“ rodytame lenkų režisieriaus Damiano Kocuro filme „Duona ir druska“ į gimtąjį miestą grįžęs jaunuolis nustemba sužinojęs, kad motina tapo tarybos nare, ir klausia jos: „Ką tu toj taryboj veiki?“ Išgirdusi klausimą moteris kiek sutrinka, susimąsto ir labai išsamiai atsako: „Na... balsuoju.“ Tikriausiai ir Lietuvoje tokių atsakymų būtų galima išgirsti. Tačiau dabar, kai dar tik maža dalis naujų savivaldybių tarybų pradėjo darbą, bet rinkiminės aistros jau nurimo, norisi paklausti, ar visi supranta, ką daro per rinkimus. Kuo renkamieji paperka renkančiuosius? Programomis, pažadais ar grožiu, žaismingumu?

Rinkėjams buvo nelengva apsispręsti, nes didelė dalis į partijų sąrašus patekusių kandidatų net nesivargino pateikti duomenų apie save. Dažno anketose nerasi nei išsilavinimo, nei darbo patirties, nei užsienio kalbų, nei pomėgių, nei šeiminės padėties, tarsi jas būtų pildę ne patys pretendentai į savivaldos tarybą, o tik nuotrauką kažkur gavę ir fantazijos neturintys asmenys. Štai tokia šeiminė (nuo angliško žodžio „shame“) padėtis.

Vis dėlto kai ką iš Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje esančių anketų galima sužinoti. Yra bedarbių, pensininkų, beraščių, teistų. Pažanga akivaizdi: seniau beveik nebūdavo kandidatų, turėjusių problemų su teisėtvarka. Dažnas į valdžią einantis prasikaltėlis mėgindavo slėpti teistumą, o dabar jo nebesigėdijama, ir netgi kelių, padarytų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Neteisėtas laisvės atėmimas, dokumentų klastojimas ir t. t. Atvira ir tolerantiška visuomenė priims viską.

Rinkėjui pagalbos (?) ranką visada pasiruošusi ištiesti viešoji nuomonė. Per televiziją žiūrint rinkimines laidas didelę įtaką daro studijoje klykiančios ir kitaip paveikiai reaguojančios klakos, taip pat nepriklausomi politologai (man vis dar smalsu, kokius nepriklausomus politologus prezidento rinkimams buvo pasisamdęs dabartinis šalies vadovas, žadėjęs tai atskleisti po rinkimų, bet arba pražiopsojau, arba taip ir neišdavė).

Vis dėlto įmanoma ir pačiam susidaryti šiokią tokią nuomonę. Pavyzdžiui, per kandidatų į Vilniaus miesto mero postą debatus. Žinoma, jaudulys daro savo, bet kai kurių pretendentų vien laikysena stumia juos į tinkamumo vadovauti miestui eilės galą: nuolatinis kikenimas, raivymasis ir t. t. Stebina, kai savo poziciją ir kitus pamąstymus pretendentas į tarybos vadovus dėsto skaitydamas iš telefono. Ar rinkėjas pagalvoja, kaip toks meras atrodytų, pvz., priimdamas užsienio svečius? Jeigu prašoma pasakyti, ką darys, jei išrinks, kandidatas neturėtų pasakoti, ko nedarys, nes kiek­vienas gali pasakyti, kad nieko neveiks. Žinoma, jei tiesiai pasakysi, kad nieko nedarysi, tai rinkėjai gali už tave ir nebalsuoti, tad geriau dėstyti nedarymą po vieną punktą iš eilės.

Nieko baisaus, jei kas ir pameluoja, juk žinome, kad daugiausiai melo išgirstame prieš rinkimus, per karą ir po medžioklės. Nenuostabu, jog vienas jau išrinktas rajono meras, pasidžiaugęs gera komanda ir gerais stebėtojais, žurnalisto pagirtas, kad žiūri jų televiziją, ir paklaustas, kokie bus pirmi du jo padaryti darbai, staiga ima tikinti, esą prastas ryšys ir nieko nesigirdi, nors jo didelis televizorius ant sienos lyg ir puikiai rodo tiesioginę transliaciją medinėmis lentelėmis iškaltame kambaryje, primenančiame medžiotojų mėgstamą kaimo turizmo sodybą. Maktub, kaip sako arabai toje pačioje „Duonoje ir druskoje“, nieko nepakeisi, reikia susitaikyti.

Dar įstrigo, kad pastaruoju metu politikai dažnai deklaruoja, jog jų tikslinė grupė – jaunimas. Išmoko lengvai juos paveikti per socialinius tinklus ir visokius kitokius aniems patrauklius dalykus? Tikriausiai ir vieno kandidato plakatai su pyragaičiais buvo skirti būtent vaikiškiems protams privilioti. Vis dėlto džiugu gat­vėje išgirsti, kad dar ne visas jaunimas taip lengvai paperkamas saldžiais siūlymais – mama mažamečiam sūnui žada nupirkti čiulpinuką, jei tas negražiai nebekalbėsiąs, bet vaikas ryžtingai atsako: „Pimpalas! Kakalas!“

Rimvydas Strielkūnas – vilnietis, su „Literatūra ir menu“ siejamas nuo praėjusio amžiaus pabaigos.