Reikia didelio vaizduotės šuolio, kad šiuolaikinę kultūrą ir meną pavadintum dvasingumo šaltiniu. Sunkiai įsivaizduojama, kad kultūra remtų, saugotų, plėtotų idėjas, kurios priskirtinos dvasios sferai. Jei atsigręžtume bent į devynioliktą amžių, galbūt dar turėtume apie ką kalbėti, rastume nemažai pavyzdžių ir autorių, kuriems rūpėjo ne tik kaip, bet ir kas, ne tik forma, bet ir turinys, esmė, savo pačių ir žmonių, kurie susidurs su jų kūriniais, moralė. 

 

Nicolas Graso nuotrauka iš „Unsplash“

 

Dvidešimtas amžius tapo kultūrinės pažangos šimtmečiu, kuris sukėlė tiek perversmų, kad iki šiol sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo, ir pripažinti, kuo viskas baigsis.

Vienas iš ženklų, kad kultūroje atsisakyta dvasingumo, yra tai, kad dingo mirties problema. Ar dažnai patiriame tragišką kūrinį? Nekalbu apie kriminalinius trilerius, siaubo skerdynes ar karo žudynių „fiestas“. Mirtis tapo devalvuota. Šiuolaikinė drama retai susitelkia prie klausimo, ar tai, kaip gyvename, atsilieps tam, kas bus po gyvenimo. Mums tinka komedija, absurdas, groteskas, ironija, liūdnesnė nebent tragikomedija, bet ir tai reiškia, kad pabaigoje protagonistas nemiršta, jo likimas nėra toks jau tragiškas. 

Senovės graikų amfiteatruose žiūrovai siekdavo patirti ir patirdavo katarsį, tada „vyrai alpdavo, o moterys prieš laiką pagimdydavo“. Šiuolaikinės dramos problemos gi susijusios su psichologinėmis traumomis ar socialinės aplinkos įtampomis. Dar populiarios istorinės, politinės neteisybės ir kovos „už teisybę“. Tačiau niekas jau nemirs už kitą, niekas dvidešimt pirmame amžiuje nesiaukos dėl draugo, – kur ten, neatsisakys komforto, nepriims skausmo kaip likiminės būklės, juolab neapmąstys savo nuodėmių ir nepadarys šuolio į moralumą. Nūdien labiausiai kaltas kitas – kad nepasitraukė, kad užstojo mums saulę.

Vietoj moralinės dramos turime išvešėjusį liberalaus pasaulio akibrokštą (socialistinį realizmą) – mirtis nugalėta, liko tik išsiaiškinti, kuris už kurį geresnis, teisingesnis šiame puikiame, drąsiame pasaulyje.

Kartais pasigirsta vienas kitas šūktelėjimas, kad kultūra esanti mūsų dvasinio paveldo saugotoja ar net dvasingumo šaltinis. Taip išties gali atrodyti tiems, kurie neieško ir neranda dvasingumo kitur. Antraip šitoks šūkis gali skambėti labai arogantiškai: nejau teigiama, kad tai, kas anksčiau priklausė tikėjimo sferai, dabar yra saugoma kultūros įstaigų, vadinamųjų kūrybinių industrijų, pavienių kūrėjų ir jų sąjungų? Turbūt ne tai norėta pasakyti. Tačiau suvokimo, kad iš Vakarų ir lietuvių kultūros neišimsi krikščionybės, kaip žodžių iš dainos, irgi nepajutome.

Vis dėlto pravartu apsvarstyti, kas yra kultūra ir kokia jos vieta mūsų gyvenime. Mintis apie tai kilo žvelgiant į grupinę rašytojų nuotrauką po vieno renginio. Kadangi daugumą tų žmonių pažįstu, nejučia ėmiau galvoti, kokie skirtingi visų kūrybos stiliai, nes skirtinga kiekvieno patirtis, pasaulėžiūra, netgi tikėjimas. Matydama tuos žmones, tarp kurių regiu ir save, įžvelgiau visų mūsų vidinį trapumą. Mūsų nežinojimą. Mūsų paieškas. Atpažinau tai, kas nėra dvasingumas, greičiau sužeistumas, skausmas, priklausomybės, tapatybių krizės. Visa toji problematika virsta tekstais, kūriniais, pasiekiančiais ir paliečiančiais skaitytojus, rezonuojančiais su jų vidiniu trapumu ir problemomis, – mes atsirenkame, ką skaityti, pagal savo žaizdas, jos mus suartina, moko matyti, atjausti kitą. 

Mūsų amžiuje itin sunku atrinkti ir kanonizuoti (arba pavadinti šventais) kūrinius, kurie turėtų jėgos atstovauti „tautos dvasiai“, tapti „kultūros pamatu“, bent pretenduotų būti vadinamais „naujuoju jautrumu“. Kultūrinė scena su jos provokacijomis, pertekliumi, triukšmu, negydomomis žaizdomis ir pomėgiu žaisti su tamsa niekaip neprimena dvasinės erdvės. Sužeista psichika negali būti moralinis autoritetas.

Kultūra yra virtuvė. Joje vyksta mūsų virtuviniai pašnekesiai. Pasakojimai apie save. Geriausiu atveju tie pašnekesiai padeda nuleisti garą, atsiverti, pabūti nuogame bendrume, išgirsti ir būti išklausytiems. Virtuvėje galima pakalbėti ne tik apie save, bet ir „apie mus“, savus ir svetimus, netgi žmoniją. Čia galima pafilosofuoti. Prie vyno taurės padainuoti ar nulieti ašarą. Tačiau nei vynas, nei duona virtuvėje netampa sakramentu.

Virtuvėje kartais gimsta manifestai. Manifestais išrėkiame reikalavimus, kuriuose glūdi klausimai. Kultūra yra puiki terpė nesijausti vienišam su skausmu ir bandyti į tuos klausimus atsakyti drauge. Tačiau kokia kultūra išties būtų dvasinga ir kelianti mūsų širdis aukštyn? Ką mes, kūrėjai, čia galime keisti?