Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka

 

*

Su studentais žiūrėjome Larso von Triero „Dogvilį“. Filme kreida ant salės grindų nupaišytos miestelio sienos priglobia nuo paslaptingų nusikaltėlių bėgančią merginą. Pamažu miestelėnai už merginai suteiktą prieglobstį ima iš jos reikalauti vis daugiau dirbti, galiausiai už skolą jai tenka iškęsti priekabiavimą, smurtą ir prievartą. Neegzistuojančios, kreida nupieštos sienos šiurpina ir primena, jog situaciją galima atkartoti veik bet kurioje aplinkoje, kad visada visi gali matyti patį problemos gyvuonį, tačiau dėl susikurtų socialinių normų ar tam tikro etiketo renkasi apie tai nekalbėti. Dar labiau stebina smurtautojų bejėgystė. Filme pastarieji kiek­vieną savo grobuonišką veiksmą grindžia pritemptomis ar nepritemptomis aplinkybėmis, esą pati situacija buvo tokia, kad neliko kito pasirinkimo, tik prievartauti, meluoti ar niekinti. Neva auka agresoriams yra skolinga savo pačios kančią ir niekinimą.

Panašiai galima galvoti ir apie viešojoje erdvėje pasirodančius komentarus, kad prievartautojų ir spaikintojų aukos kažkokiu būdu pačiu savo buvimu, savo išvaizda, jaunumu ar naivumu suteikė mandatą jomis pasinaudoti. O nesuteikė. Beje, labai dažnai ir Vilniuje sienos yra lygiai taip nupieštos kreida: galime protarpiais pamatyti, nujausti, kad kažkas vyksta, bet savitas etiketas skatina atsiriboti, manyti, kad negalima kištis į vieną ar kitą procesą. Neįkainojama tampa drąsa netylėti matant neteisybę, surizikuoti, įsikišti. Apie tai kalbėdamas prisiminiau režisierės ir dramaturgės Maren Ade filmą „Tonis Erdmanas“, kuriame keistuolis tėvas, matydamas, kaip dukra su draugais vartoja narkotikus, išsitraukia tarką ir ant galvos tarkuojasi sūrį. Kartais turi būti lygiai taip nejauku, norint atkreipti dėmesį.

*

Netyčia aptikau Leonido Donskio pastraipą apie anoniminius komentarus. „15min.lt“ rasime autoriaus darbą pavadinimu „Ir nebus ramybės jums žemėje (kol anonimas joje gyvuos)“. L. Donskis atkreipia dėmesį, kad anoniminė viešoji nuomonė, suformuluota komentaruose, visuomet materializuojasi, atsiranda personažas (Donaldas Trumpas?), kuris su tokia retorika tampa herojumi ir, kol lieka nesudraustas, tol anoniminė komentarų visuma triumfuoja. Taip filosofas rašė 2016-aisiais. Praėjus beveik dešimtmečiui galime matyti, kad anonimiškumas nebe toks ir esminis. Viešajam diskursui iš portalų ir žurnalų vis labiau persikeliant į socialinius tinklus, galime pastebėti, kaip mąžta bandymų slapstytis, kad apstu pažeminimų ir įžeidimų, rašomų savo vardu ir pavarde, neslepiant besišypsančio atvaizdo gėlių fone.

Galbūt apskritai virtuali būklė nuasmenina, kuria netikrumo įspūdį arba tiksliau – neleidžia išgyventi empatijos, prikemša galvas raibuliuojančių emocijų, tad reikia vis stipresnių dirgiklių, kad galėtume apskritai šį bei tą pajausti. Apie tai savitai pasakojo ir „Nepatogaus kino“ filmas „Noriu kažką jausti“ (rež. Davidas Borensteinas). Jame kūrėjai kalbina tikrą internetinį trolį, kasdien siekiantį sukelti pasipiktinimą tūkstančiams žmonių. Keisčiausia yra suvokti (tai norisi vis sau priminti), kad trolis nesiekia sužinoti ar įrodyti jokios teisybės, nesiklauso argumentų ir, sužinojęs faktus ar logiką, nėra pasiruošęs pakeisti savo nuomonę. Jis tiesiog sėja pyktį ir pagiežą, galbūt tuo ir minta.

*

Festivalis „ConTempo“ šią vasarą pristatė dueto iš Barselonos „El Conde de Torrefiel“ darbą „ULTRAFICCIÓN NR. 1 / FRACCIONES DE TIEMPO“, sudarytą beveik vien iš titrų. Spalvas keičiančiame ekrane tekstu buvo dėstomos istorijos apie prieglobsčio ieškančius pabėgėlius, dirbtinį intelektą, krentančius lėktuvus ir visokias negandas, apie filmą, kuriamą čia pat, temstančiame Kauno pakraštyje ant upės kranto. Žiūrovai buvo pagauti ir nešami jautrių istorijų. Juo tik­resnės jos atrodė dėl to, kad nebuvo balso ar vaizdo, kuris pateiktų vieną standartizuotą įvykių fasadą. Tuštuma tapo erdve vaizdą susikurti patiems. O spektaklis – proga kartu, ceremoniškai visa tai išgyventi, pasidėti telefonus, sąžiningai susitelkti renginio laikui.

Ši titrų kuriama tuštuma, lydima įtraukiančios muzikos, vieno kito gesto iš aplinkos (pravažiuojančių mašinų šviesų, avių būrelio), kūrė stipresnį įspūdį nei nemažas kiekis penkiavalandinių spektaklių su įmantriomis scenografijomis.

„Žiūrovas yra scena“, kažkada skelbė Oskaro Koršunovo teatro plakatai. Įdomu, kaip skirtingai į tą sceną įsilieja įvairūs pasakojimai (nuo komentarų iki teatro darbų), kokias palieka nuosėdas. Ir kaip kartais nei biudžetai, nei projektai negelbsti.