Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Sykį, dar pandemijos laikais, viena pažįstama nusprendė mane pradžiuginti, pro durų plyšį įteikdama šimto narcizų puokštę. Šimtas netilpo į jokią vazą. Svarsčiau pirkti kibirą, bet galiausiai nusprendžiau pusę gėlių išmesti, o likusias pamerkti ten, kur tilpo. Anuomet kaip tik intensyviai domėjausi psichoanalize. Priėmiau tai kaip ženklą – metas keistis.

Ovidijaus „Metamorfozių“ veikėjas Narcizas buvo apsėstas savo atvaizdo kūdros vandenyje, miręs iš meilės sau, o mūsų viešoji erdvė tarsi apsėsta kalbų apie narcisizmą, ir ypač dėl šio bruožo smagu kaltinti kitus. Jutubas pilnas mėgėjų ir profesionalų, dažniausiai moterų, patarimų, kaip susidoroti su mylimojo narcisistiniais polinkiais. Viena įdomesnių mito interpretacijų, kurią teko neseniai skaityti, netgi susiejo šį Antikos personažą su homoseksualaus žmogaus patiriama sociumo priespauda ir taip įnešė į temą ryškų politinį atspalvį...

Kai kurie viešieji asmenys prisipažįsta esą narcizai su pasididžiavimo gaidele, iš kurios galime suprasti, kad nieko savyje nekeistų. Kaltas nebent pasaulis, nepriimantis tokių ryškių ir gražių. Keistoka girdėti ir teiginius, kad menininkai kone privalo būti narciziški, tai yra jų skiriamasis bruožas. Viskas su tavimi gerai, narcize, atsipalaiduok!

Visgi, artėjant prie šio, kaip ir prie bet kurio mitinio archetipo, reikėtų vengti kategoriškumo ar niekinančio sarkazmo. Visai teisingai įsivaizduojame patologinį narcizą kaip stagnuojantį, atsisakantį keistis, išnaudojantį aplinkinius, tačiau Narcizo istorija baigiasi ne gražuolio mirtimi nuo išsekimo. Paskutiniai sakiniai – apie persimainymą, kai iš kieto ir negyvo gimsta kai kas gražaus, žaliuojančio ir žydinčio. „Kūnas buvo nerastas niekur. Vietoj kūno jie rado gėlės žiedą geltonu viduriu, kurį supo balti žiedlapiai“, – užbaigia pasakojimą Ovidijus, ir šis momentas leidžia įžvelgti visai kitą prasmę.

Narciziškumas suvokiamas klaidingai, jeigu manoma, kad tokį bruožą turintis asmuo perdėtai myli save. Tiesa ta, kad jis myli ne save, o savo atspindį – atvaizdą veidrodyje, asmenukę išmaniojo ekrane ar projekcijas į kitus žmones. Savęs jis nemyli ir nemato kitų meilės, ieškodamas, nuolat reikalaudamas aplinkinių pripažinimo, nepelnytų privilegijų, saugumo. Narcizo savivertė apgailėtinai žema, todėl jis nuolat vargsta ją atstatinėdamas per kitus. Jo pastangos dažnai perdėtos ir, suprantama, neneša rezultatų, nes meilė sau turi kilti iš vidaus. Tokio žmogaus sukurti daiktai ir dalykai taip pat gali tapti jo psichikos tęsiniais, jo paties meilės objektais – nelaimėlis tampa apsėstas ir šito.

Amerikiečių psichologas Thomas Moore’as pastebi, kad tikro kūrėjo galia yra įveikti narciziškumo stuporą, permainyti kasdienybę į sakralinę erdvę, paversti matomu tai, kas nematoma. Siūlydamas suprasti diagnozę ne kaip galutinį nuosprendį, bet kaip sielos šauksmą kviečiantį keistis, jis pabrėžia, kad sąmoningai suvoktas narcisizmas gali išvesti iš sužeistumo ir vienatvės į kūrybą, iš gamtos žalojimo, negyvų dalykų gaminimo į vienovės su gamta ir gyvybe pojūtį.

Trumpai tariant, Narcizo mitas mums parodo kelią, kaip iš nemylinčio virsti mylinčiu ir dovanojančiu pasauliui grožį. Perėjimo iš vienos būklės į kitą ritua­las dažniausiai vyksta per simbolinę mirtį. Atgimti gėle, o ne mirti yra pozityvus kelias.

Tikra kūryba – gyva. Puikus romanas – tas, kuris ne tik kalba apie gyvenimą, bet ir pats yra gyvenimas. Pavadinčiau narcizišku tokį romaną, kurį skaitydama sužinau pikantiškų detalių apie autorių ir jo artimą aplinką, bet ne apie pasaulį, ne apie žmoniją, ne apie save. Kietas, provokuojantis, smukdantis mintis kūrinys, paliekantis nuodingų nuosėdų, greičiausiai sukurtas iš nemeilės sau ir skaitytojui. Autorius, reikalaujantis pripažinimo už tokį kūrinį ar teisės į apdovanojimus vien jau už tai, kad yra kūrėjas, išties atneša į literatūros pasaulį daugiau tamsos negu naudos.

Tikiuosi, vis dar iš nežinojimo, psichologinio neraštingumo visuomenė pateisina, net vertina, apdovanoja menininko narciziškumą. Tačiau nekviečiu tuo džiaugtis ar teigti, kad taip ir turi būti. Ar tikras kūrėjas privalo būti narciziškas ir vėliau iš to „išaugti“? Galbūt, bet ir tai nėra svarbiausia. Kas, jei žmogus demonstruoja narciziškumą, tačiau kuria šlamštą? Ar nepainiojame talento ženklų su psichinio liguistumo simptomais? Atskirti vieną nuo kito padėtų akivaizdus formos ir turinio vienovės žydėjimas.