Eugenijus Ališanka. Viščiukus skaičiuoja rudenį

 Eugenijus Ališanka

 

Dar viena vasara išbildėjo su trenksmais, apsipylusi ašaromis, dievaž, kaip supykusi meilužė. Nors man ji labiau primena H. Ch. Anderseno Coliukę, pagaliau ištrūkusią iš kurmio urvo. Atėjo ruduo, ir kas man, aklam kaimo kurmiui, lieka, tik skaičiuoti grūdus, nors visi normalūs žmonės skaičiuoja viščiukus.

Šiais laikais, kai be testų neįsivaizduojamas joks protingesnis atsakymas, užduotį turėtų palengvinti vienas kitas šablonas. Galėčiau tokį pasiūlyti pasitelkęs vieno poeto eilutę: „Žiū, ir vasara prabėgo...“ Vietoj daugtaškio reikia įrašyti jums priimtiną atsakymą: „begeriant (tai pirminė, beje, seniai to nebedarančio poeto versija)“, „karantine“, „keliaujant po Lietuvą“, „ravint akmenis“, „dirbant nuotoliniu būdu“, „skaitant knygas“, „svajojant apie Balio salą“ arba kurį kitą jums tinkamą variantą.

Taigi sėdžiu ir svarstau, koks gi tas vasaros derlius. Deja, man į testo narvą sutilpti nepavyksta. Kelis kartus išsimaudžiau ežere; nudegiau tik nosį; perskaičiau porą senų eilėraščių per „Poezijos pavasarį“, kuris šiemet sugriovė per amžius nusistovėjusį gamtos ritmą; naujo eilėraščio neparašiau; šulinys beveik išdžiūvo, taigi dabar semiu pelkėtą vandenį; išverčiau keletą pasakų apie slibinus ir raistuose gyvenančias pabaisas; kaip rekomendavo Ministerija, atostogavau Lietuvoje ir į parduotuves vaikščiojau su respiratoriumi; gėriau sezoninį alų ir baltąjį vyną, o beveik visą rugpjūtį kaip išprotėjęs sekiau įvykius Gudijoje.

Per vasarą klausiausi laisvojo pasaulio raudų – kurgi toji mūsų išgirta demokratija, kur tos laisvės, jeigu privalu laikytis karantino, jeigu Mamontovo apdainuota „aukščiausia ministerija“ reikalauja dėvėti kaukes; vyko demonstracijos ir riaušės, net Lietuvoje pasitaikydavo partizaninio karo atvejų, kai kovidiniai išeidavo į gatves, šturmuodavo naktinius barus, pavieniai kovotojai nelegaliai kirsdavo sienas ar tiesiog šokinėjo pro ligoninių langus. Klostėsi beveik revoliucinė situacija, kuriai, anot revoliucijų teorijos tėvo, trūko tik kibirkšties, kad įsižiebtų liepsna, nes apačios nebenorėjo gyventi po senovei.

O tada Baltarusioje įvyko rinkimai, ir kitas tėvas, liaudiškai batka, parodė laisvajam pasauliui, iš kur dygsta demokratijos kojos. Jis leido nesimaukšlinti kaukių ant sudaužytų, mėlynėmis nusėtų veidų, jis išmušė kovidą lazdomis ir guminėmis kulkomis. Kito atsakymo nerandu, nes išties rugpjūčio pabaigoje, per pačius didžiausius baltarusių susibūrimus aikštėse, kai Lietuvoje geometrine progresija augo sąrašas šalių, iš kurių grįžus privalu karantinuotis, Baltarusia buvo išbraukta iš jo. Reikia pridurti: pažeidžiamiausi rizikos grupės atstovai vis dėlto dėvėjo kaukes, tai omonininkai ir specialiųjų tarnybų vyrukai, neabejotinai sergantys lėtinėmis – psichikos – ligomis. Ar laisvajam pasauliui batkos pažangioji medicina padarė įspūdį? Ne tokį, kokio tikėjausi, nes ir jam nesvetimos lėtinės ligos, iš kurių vertėtų paminėti alzheimerį ir pilnų kelnių sindromą.

Versdamas pasakaites apie slibinus ir pabaisas, matyt, ir pats kiek suvaikėjau, nes ėmiau vaizduotis Baltarusią kaip mergelę, įkalintą slibino. Tokio primityvaus vienaląsčio padaro, kuris dauginasi skildamas pusiau ar į dar daugiau dalių ir moka tik spjaudyti ugnimi. Toji mergelė, be abejo, laukia išvaduotojo, tik, deja, šioje pasakoje riterio nėra, gal jis tiesiog dar neužaugo. Tad gelbėti jos ateis kitas slibinas, jau kiek gudresnis ir sudėtingesnės sandaros. Kad sudėtingesnis, nėra net abejonės, jis turi ir galvą, ir liežuvį, ir nagus, ir net išeinamąją. Visi politologai kartoja mintį – kas Putino galvoje, tas Žirinovskiui ant liežuvio. KGB nagai aštrūs ir nuodingi, šią vasarą jie grybštelėjo ir opozicionierių Navalną. Viduriuose gurgia troliai ir propagandistai. O apie išeinamąją gal ir nesmagu šnekėti, bet būtina. Mat tiesiai po ja tupi baltarusiškasis slibinas. Ir tik laiko klausimas, kada protingasis slibinas kaip šuo užpakalinėmis kojomis jį užkapstys. Mergelei, deja, nuo to nepalengvės.

Nelabai graži išeina pasaka, net liūdna, bet ir man nelinksma, koks esu, tokias pasakas ir seku.

Šią vasarą dar perskaičiau ir Andriaus Jakučiūno straipsnį apie pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūros tendencijas. Vienas mane sudominusių autoriaus keliamų klausimų – intymaus asmeniško ir globalaus kalbėjimo santykis bei perspektyvos. Šis klausimas man visad nedavė ramybės, kadaise tuos dalykus skyriau labai aiškiai, dabar takoskyra darosi vis sunkiau įžiūrima. Pars pro toto. Trumpai kalbant, asmeniškumas ir globalumas, man regis, tėra dvi tos pačios monetos pusės. Na, pagalvokit, mėlynėmis nusėto baltarusės kūno nuotrauka internete – tai asmeniška ar globalu? O gal net intymu?

Draugai