Dažnai užbaigusi tekstą ar vertimą patiriu saldų lengvybės jausmą, sakytum, levituoju nusimetusi kūnišką (per)rašymo sunkį, panašiai kaip režisieriaus Paolo Sorrentino personažas vienoje paskutinių filmo „Malonė“ scenų: lyg būčiau išsivadavusi iš kalbos gravitacijos, jos žodyno ir gramatikos dėsnių, įelektrinto vaizdinių ir skambesio lauko. P. Sorrentino scena per asmeninių sąsajų žaidimą pratęsia ar atkartoja kitą meno kūrinį – Marinos Abramovič performansą „The Kitchen“: jo metu menininkė įkūnijo šventąją Teresę Avilietę, levituojančią vieno Ispanijos vienuolyno virtuvėje virš didelio puodo su verdančia sriuba. Buitiška ir sykiu mistiška, kaip ir rašymas.  

 

Agnės Bykovos nuotr.

 

Lengvybės ir sunkio santykį tekste nagrinėja italų filosofas Emanuele Coccia, knygoje „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ išsikėlęs nelengvą užduotį – įžodinti kūrybinę kalbos prigimtį ir poveikį vaizduotei. E. Coccios rašymo stilius manieringas, vietomis atvirai asmeniškas, vietomis apgalvotai atsainus, užsižaidžiantis įmantriais vaizdinių ir minties posūkiais ne mažiau už P. Sorrentino kinematografinę kalbą. Vaikščiodamas po namų kambarius – filosofijos ilgą laiką ignoruotą intymumo erdvę – autorius permąsto skirtingas santykio bei sugyvenimo formas kaip laimės prielaidas ir bando jas aprašyti. Būtent rašymas, anot filosofo, yra radikaliausia namystės patirtis. Ką jis turi galvoje? Kaip rašymas susijęs su namais, ir atvirkščiai?

Namų ir rašymo mums reikia dėl tos pačios priežasties: kad galėtume patirti pasaulį negrynuoju pavidalu. Akivaizdu, rašo E. Coccia, kad namai pirmiausia yra fizinė patirtis: akmuo, stiklas, medis ar gelžbetonis ir erdvę užpildantys daiktai („forma iš planetos odos, kūno, kaulų ir kailio“); rašymas taip pat visų pirma yra veiksmas – pasvirę brūkšniai ir rašalo dėmės, kuriuos palieka „paslaptinga rankų choreografija“. Visgi šie abu dalykai geba kurti ypatingą artumo ir bendrystės su kitu tęstinumą. Pokalbį. Autoriui rūpi būtent šis anapus tikrovės atsiveriantis jutimiškumas, persmelkiantis ne šiaip mūsų kūno jusles, o patį mąstymą.  

Šiam anapus užčiuopti ir įžodinti E. Coccia pasitelkia metaforišką (perkeltinių prasmių, sugretinimų ir aliuzijų) kalbą, nes tik taip jo atveriamas intymus šeimos archyvas su individualia atmintimi gali virsti literatūrine medžiaga. „Pirmasis atmintyje iškylantis vaizdinys – trijų didžiulių skėčio formos pušų siluetas vos kelios dešimtys metrų nuo mudviejų su broliu kambario balkono. Pušys stovėjo lyg suleidusios šaknis į amžinybės dirvą. [...] Tarsi trys titanės, atsakingos už kosmoso būtį.“ Šiame fragmente į archetipišką gamtos vaizdinį autorius įaudžia nutolusį vaikystės laiką bei dabarties skausmą (brolio dvynio savižudybę), ir jo prisiminimas netikėtai dvelkteli sakralumu. Panašiai kaip įasmenintas lygumos pirmavaizdis P. Sorrentino „Malonėje“, pagrindiniam veikėjui vis žvilgčiojant į sapniška rūko linija vilnijantį prisiminimą, žmogiškai trapų ir kartu amžiną.  

Rašymas – tai keistas proto radioaktyvumas, kaip toliau rašo E. Coccia, gimdantis vizijas ir leidžiantis mums girdėti bei matyti esatis, kurių tikrovėje nėra, užčiuopti ryšius. Rašymas kaip dabarties įtrūkis, kaip nežemiškas perteklinio laiko intarpas, ir jo mums reikia todėl, kad tikrojo pasaulio tiesiog negana. Negana dabarties. Pasaulį būtina nuolat perkurti, įprasminti ir gaminti vėl iš naujo, „nuplikyti, supjaustyti, palikti lydytis, keisti jo skonį, aromatą ir formą“, nes „esame pasaulio virėjai“, mintantys regėjimais ir sapnais. 

Tokio teksto vertimas kviečia atpažinimų ir sąšaukų žaidimui. Į vertimą ateiname su savo namystės patirtimis ir asmenine kalba, su savo biblioteka. Kartais autoriaus žodžiai suskamba kaip jungtys ar giminystė su anksčiau sutiktais kūriniais, tarsi juose glūdėtų užslėpti sekretai, kokius kurdavome vaikystės daugiabučio kieme. Paskutinis knygos skyrius „Virtuvė“ man yra būtent toks: E. Cocciai rašant apie simbolinę virtuvės kaip rašymo (gyvenimo alchemijos) erdvę, iškyla „The Kitchen“ ir M. Abramovič aprašytoji senelės virtuvė, kurioje menininkė pirmąkart patyrė pasakojimų ir ritualų galią, vėliau įkvėpusi autobiografinę vaikystės meditaciją – minėtąjį performansą. „Senelės virtuvė buvo mano pasaulio centras: vieta, kur buvo pasektos visos pasakos, duoti visi gyvenimo patarimai, mesti visi ateities burtai žarstant juodus kavos tirščius.“ Lygiai tokią atmenu ir savo senelės virtuvę. 

Būti namie reiškia keliauti laiku ir erdve, amžinai migruoti į kitokią, asmeniškesnę teritoriją. Būtent taip veikia literatūra su savo specifine kalba, kurią E. Coccia apibendrina pasitelkęs gan drastišką metaforą: žodžius jis prilygina psichotropinėms medžiagoms, „baltiems milteliams“, o skaitymo malonumą – LSD ar ajahuaskos poveikiui. Literatūra kaip svaigulys, kaip malonus vaizduotės apkvaitimas ir jį lydinčios vizijos, kaip kelionė. Autorius, užsimindamas apie kūrėjų svaiginimosi praktikas, vis dėlto apverčia perspektyvą: būtent rašantysis išskiria psichotropinę substanciją (kalbą), gaminančią visiems pasiekiamą, pakartojamą ir ilgalaikę psichodeliją. Lengvybės malonę.