Asmeninio archyvo nuotr.

 

Urbanistine tyrinėtoja savęs nelaikau, bet nepraeisiu pro apleistą pastatą. Todėl neseniai keliaudama aplink Rokiškį, į maršrutą įtraukiau Konstantinavą – spaudoje „Lietuvos Černobyliu“ pakrikštytą kaimą.

Ten atsitiktinai neužklysi. Į kaimą veda tarp miškų vingiuojantis žvyrkelis, kuriuo dardėjome vieni. Kadaise vietovė garsėjo dėl Žemės ūkio profesinės mokyklos. Ją uždarius, didžiuliai mokyklos pastatai ir bendrabučiai liko dūlėti. Iš karto užbėgu už akių – apgriuvusiuose pastatuose viskas išvogta, nebėra ko tyrinėti. Pastebėjome, kad gyvenami vos keli butai, prie laiptinių stovėjo vienas kitas automobilis, bet nykstančiame kaime vienas pastatas išsiskyrė šviesiais langais ir dailiai sutvarkyta aplinka. Biblioteka. Žinoma, septintą valandą vakaro ji nebedirbo, kitaip būčiau užėjusi pasidairyti.

Grįžus namo neapleido smalsumas. Kokios knygos saugomos tokio nuošalaus kaimo bibliotekoje? Kiek yra skaitytojų? Kokie jie? Parašiau internete rastu elektroninio pašto adresu ir netrukus sulaukiau mielo laiško su atsakymais.

Bibliotekoje registruoti 134 skaitytojai. Vieni aktyvūs, kiti užsuka vos porą kartų per metus. Dažniausiai skaitoma spauda, meilės romanai ir detektyvai. Poeziją renkasi tik trys skaitytojai, nors, rašant scenarijus renginiams, ieškoma Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Janinos Degutytės ar Bernardo Brazdžionio knygelių.

Konstantinavos bibliotekininkė Irena Žindulienė pateikė ne tik skaičius – ji minėjo skaitytojų pamėgtas poezijos popietes, per kurias pristatomos vietos poetų knygelės, ir surašė populiariausių literatų vardus. Pasidomėjau, ką jie rašo. Temos nenustebino – meilė, tėvynė, gimtasis kraštas, greitai bėgantis laikas. Anot bibliotekininkės, paskutinis išduotas leidinys buvo Rokiškio krašto poetės Jolantos Juodinytės knygelė „Mąstau – vadinas, gyvenu“. Literatūrinė šio rinkinio vertė diskutuotina, bet jame skaitytojai gali atpažinti save, miestelio ar kaimo tradicijas, gatves, kuriose užaugo. Tokios eilės įgauna išskirtinę emocinę svarbą, todėl nykstančiam kaimui įkvepia gyvybės.

Tikriausiai panašią informaciją pateiktų ir mano gimtojo miestelio Šiaulių rajone bibliotekininkė, tik nurodytų didesnį registruotų skaitytojų skaičių ir įvardytų mūsų krašto literatus. Beje, mano gimtinės biblioteka irgi gražiai sutvarkyta, jauki, nuolat pildoma naujausiomis lietuvių ir užsienio autorių knygomis. Deja, ir pas mus poezijos lentynos atrodo skurdžiai, palyginti su meilės romanams skirta spinta. Naujausių šiuolaikinių poetų knygų ten nesu mačiusi, o klasikų tomeliai suskaityti mokinių ir Kultūros namų darbuotojų.

Kartą, atsitiktinai užėjusi į biblioteką, nugirdau, kaip iš savivaldybės atskubėjusi tarnautoja prašė rasti gražių eilių apie mamas, nes organizavo Motinos dienos minėjimą. Nemanau, kad savivaldybės darbuotoja nemoka naudotis „Google“ paieškos sistema. Įvedusi kelis raktinius žodžius, būtų nesunkiai radusi ne vieną dešimtį eilėraščių, bet vietoj to ji rinkosi keliauti į biblioteką ir kliautis bibliotekininkės kompetencija.

Gali būti, kad mažuose miesteliuose bibliotekininkas yra kone svarbiausias kultūros atstovas, – jis gerai žino savo fondą, prisimena, kur kuri knyga guli, kartais net žino, kas ją skaitė paskutinį kartą. Aptarnaudamas nedidelį skaitytojų ratą, neapsisprendusiam žmogui gali taikliai pasiūlyti knygą, o žinodamas lankytojų įpročius – tikslingai plėsti fondą. Pavyzdžiui, gimtojo miestelio biblio­tekininkė pasakojo, kad Dianos Gabaldon „Svetimšalės“ tomai dulka lentynose, nes yra labai stori ir nepatogūs skaityti lovoje. Tai supratusi ji užsakinėja patogaus formato meilės romanus – tokius skaitytojai graibsto norėdami atsipalaiduoti prieš miegą.

Kaimų ir mažų miestelių bibliotekos turi dar vieną labai svarbią funkciją: ten kaupiamos ir saugomos žinios apie krašto istoriją, gyventojų pasakojimai, nuotraukos. Konstantinavos bibliotekininkė yra ir miestelio bendruomenės pirmininkė, o mano gimtojo miestelio bibliotekoje nuolat veikia kraštotyrininkų pildoma paroda – lentynose sudėtos laikraščių iškarpos, miestelio raidą atspindinčios nuotraukos, įamžinti vietiniai kultūros veikėjai.

Aišku, tyrinėjant provincijos bibliotekų fenomeną, dviejų gyvenviečių pavyzdžių neužtenka. Ir visgi pastarieji iliustruoja bibliotekos, kaip kultūros branduolio, svarbą, todėl tyrinėdama nykstančias gyvenvietes niekuomet nebesistebėsiu jų centre išvydusi išpuoštus pastatus ir nebeklausinėsiu apie jų paskirtį.