Zigmas Pakštaitis. Ignoravimo mechanizmai

Ugnės Vasyliūtės nuotrauka
Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Mane migdo skaitant savo eilėraščius

O visgi jie užrašyti krauju.

Nicanor Parra

 

Árpádo Schillingo „Barbarai“, vasario 25 d. pristatyti Jaunimo teatre, ant liežuvio ilgam palieka geležies ir kraujo poskonį. Bepigu ištarti „barbarai – mes“ arba „barbarai – tie kiti“ ir baigti klausimą. Ką nors pavadinus barbarais, vata, PIŠ, liberastais ar rasistais, gimsta iliuzija, kad situacija kontroliuojama, kad viskam yra aiškios ribos. (Panašiai ir gyvulių ūkyje pasiūloma kliautis mantra „keturios kojos gerai, dvi kojos blogai“, taip atsitraukiant nuo gilesnių analizių.) Bet ar tikrai nuo to gyvenimas tampa aiškesnis ir pasidaro lengviau?

Pagal J. M. Coetzee’s romaną „Barbarų belaukiant“ pastatytas spektaklis primena, kad biurokratinė struktūra – daugiabriaunė. Spektaklyje pasakojama istorija apie imperijos pakraščio miestelį, besiribojantį su senosios civilizacijos atstovų (barbarų?) apgyventomis stepėmis. Miestelio ramybę sujaukia žinia apie pradedamus karinius veiksmus siekiant apsiginti nuo galimos barbarų atakos. Atvykę kariškiai, vadovaujami pulkininko (akt. Gediminas Storpirštis), ima gaudyti, kankinti ir tardyti stepių gyventojus, o karštelėjęs bevardis teisėjas (akt. Valentinas Masalskis) bando amortizuoti situaciją ir jeigu ne užkirsti kelią jų veiksmams, tai bent juos sušvelninti.

Kūrybinė komanda atskleidžia kalbėjimo ir nekalbėjimo sandūrą. Imperijos civilizacija gimsta kalboje, kalba išaukština ir sumenkina, steigia ir patvirtina galios (pulkininkas, teisėjas) ir bejėgystės ar priešo (barbarai) pozicijas. Ji įgalina veikti vieniems prieš kitus. Dėl to pribloškia Viktorijos Kuodytės vaidinama tylinti barbarė, globojama ir išnaudojama teisėjo. Patekusi į civilizacijos prieglobstį, iš pradžių žiauriai kankinama, ji vėliau atsiduoda teisėjo globai, jo prisilietimams ir geismui, tačiau kalbiškai atsiriboja. Apie save byloja vien kūnu, šykščia, tačiau veriančia pantomima.

Efektingas ir Ievos Kaniušaitės kuriamas merginos personažas. Jos šokis virš vonios, tenkinant joje gulinčio teisėjo aistrą, vienu metu spinduliuoja tiek situacijos šleikštulį ir beviltiškumą, tiek ir savotiškai sakralų grožį.

Spektaklio poetika persmelkta fizinio teatro. Renatos Valčik scenografija leidžia kurti veiksmą keliais planais, neretai čia pat pateikiant kontrastuojančias pasakojimo dalis: scenos viduryje matome miestelėnų vakarienę, gilumoje – kankinamus belaisvius, priekyje – teisėjo vonios kambarį. Visa tai galima laikyti tiek miestelio gyvenimo vaizdu, tiek ir teisėjo vidinio pasaulio atspindžiu: neįmanoma jo sutvarkyti, padalyti į gera ir bloga, teisinga ar amoralu.

Fizinio teatro triumfą vainikuoja smurto scenos. Ypač antroje dalyje, kai teisėjas, išvedęs savo globotą barbarę į stepes pas gentainius, grįžta į miestą ir pats yra teisiamas, kankinamas. Publika stebi dehumanizuojančias, paniekinančias apeigas ir budelių šėlą. Vaizdai kraupiai magnetiški ir jaudinantys.

Įdomi žmogaus ir sistemos sąveika. Teisėjas lyg ir sugeba pamatyti save nepriklausomai nuo imperijos, ją kvestionuoti ar konfrontuoti, pastebėti, kad barbarai irgi žmonės, o tiesioginę sistemos funkciją atlieka kariškiai, ne tik aklai įgyvendinantys įsakymus, bet netgi perkeičiantys pačią tik­rovę, kad ši atitiktų iš aukščiau gautus nurodymus. Pavyzdžiui, pulkininko tardymo filosofija galiausiai priveda prie to, kad tardomieji prisipažįsta, ką padarė ir ko nepadarė. Kitai pozicijai atstovauja miestelio restorano darbuotojos bei valytoja. Jos įkūnija bandymą bet kokia kaina išlaikyti status quo, nepaisyti aplinkui vykstančių žiaurumų ir tęsti gyvenimą. V. Kuodytės bei I. Kaniušaitės kuriamos moterys įdomios dar ir tuo, kad randa būdų manipuliuoti sistema, naudojasi savo kūnais siekdamos vienokios ar kitokios naudos, galios ar saugumo. Visa apimantis abejingumas taptų nusikalstamas, jei nebūtų solidariai ignoruojamas.

Spektaklis taip pat palieka gaižų nesusikalbėjimo, neišsipildymo poskonį. Čia vaizduojami žmonės yra valdomi tikslų, pareigų, statusų, sistemų, galiausiai – instinktų, kurių dramatiškiausias – išlikimas bet kokia kaina. Net ir teisėjas paniekinimų bei patyčių sūkuryje atsigręžia į savo fiziologinius poreikius, troškimą tiesiog misti, virškinti, tuštintis.

Drauge kirba mintis, kad teisus buvo Antoninas Artaud, sakydamas, kad teatras privalo veikti per fizines priemones – garsą, šviesą, kūną. Galbūt būtent taip prabunda nuo medijų logorėjos atrofavęsi pajautos ir įsiklausymo mechanizmai, galbūt būtent taip iš naujo peržiūrime savo atliekamus vaidmenis.


Zigmas Pakštaitis – vaikštinėtojas.