Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Kuo senesnį leidinį pasiimi vartyti, tuo daugiau jame mirusiųjų pasakoja savo istorijas ar deklamuoja eilėraščius. Šiuo požiūriu Litmenio archyvai – tikrų tikriausios kapinės. Arba amžinasis gyvenimas. O autoriaus mirtis retkarčiais priverčia labiau suklusti, įsiskaityti.

Prisiminiau fragmentą iš R. Stankevičiaus eilėraščio „Pigiausiu tarifu“.

 

Atleisk, kad taip vėlai skambinu – reikėjo anksčiau,

Suprantu – reikėjo anksčiau –

Bet kol buvai gyvas – visai neturėjau laiko –

Žinau, nelabai galima tau šnekėt –

Ten jūsų klausosi –

Tu tik šniokšk į ragelį – aš

išsiversiu – – –

 

Galbūt mirusieji ir šneka, tik atvirkščiai – ne jie mums, o mes jiems nebegalime nieko pasakyti. Vis dėlto, kol yra tekstai, tol, bent jau kvantiniame lygmenyje, visi pasauliai gali egzistuoti vienu metu. Štai vartome žurnalą, galime parodyti pirštu ir sakyti: čia Navakas, čia Rastauskas, čia Baudelaire’as. Panašiai kaip Kunderos „Nemirtingume“ Goethe anapusybėje diskutuoja su Hemingway’umi.

Tai liudija ir Nacionaliniame dramos teatre pristatytas L. Twarkowskio aukštųjų teatro technologijų prisodrintas darbas „Quanta“, brėžiantis punktyrą nuo atominės bombos link civilizacijos, nuo kvantinės fizikos link žmogaus psichosomatikos, klausiantis, ar ateitis kuria praeitį, ar praeitis ateitį. Kritikuojamas dėl pasikartojančio braižo, režisierius vis dėlto kliudo jautrią stygą – kaip ir kvantinėje fizikoje, taip ir tarp mūsų: stebėjimas keičia tikrovę. Jei personažai svarsto, kaip keičiasi dalelių elgsena jas stebint arba nestebint, taip žiūrovai gali klausti, kaip keičiasi stebimi ar nestebimi žmonės, kaip keičiasi meilės, išdavystės, paslapties reikšmė, kai tai kažkas pamato (ar niekam nepamačius šie dalykai neegzistuoja?). Visa reginčios filmavimo kameros spektaklyje pabrėžia, kaip pasaulį keičia žvilgsnis. Aiškėja, kad kokia nors viena tikroji įvykių versija neegzistuoja, ji atsiranda dalyvaujant, o mes kaip žiūrovai sugadiname teatrą veikdami jį savo buvimu. Nors be mūsų jis neegzistuotų.

Kaip ir Becketto „Komedijoje“, kur vyras, tardomas bevardžio prožektoriaus, galiausiai palūžęs išsitaria: „Aš esu tiek, kiek... esu matomas?“ Ko gero, šiuo atveju belieka klausti, kaip mes keičiame tekstus, spektaklius, filmus ar visa, kas vyksta, savo žiūrėjimu. Ar galime savo žiūrėjimo kokybę pakeisti taip, kad žvilgsnis kurtų kitokį pasaulį?

Anądien važiavau pro Gedimino kalną ir akį patraukė jau ne nuošliauža, o pilktelėjusios prancūzų menininko Saype rankos. Pasiskundžiau bičiulei, kodėl niekas nekalba apie kičą, ir sulaukęs jos trumpo komentaro – jeigu žmonėms patinka, tai kam dar skųstis – priėjau prie išvados, kad viešosiose erdvėse vis dažniau renkamės matyti ne įdomiausius, įžvalgiausius, kritiškiausius kūrinius, o tiesiog tokius, kurie mažiausiai piktina. Bet kažkas viduje kužda, kad šis išskalautas pyktis niekur toli nenuves, vis tiek prasiverš vienokiais ar kitokiais pavidalais. O iki tol reikia aštriai pjauti žvilgsniu, drąsiai klausinėti. Kartais galbūt klausytis mirusiųjų.