Benigna Kasparavičiūtė. Ramūnas apie karą

Gegužės mėnesio horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mačiau, vieno pažįstamo sodo namelyje yra knyga tokiu pavadinimu. Tiesa, neskaičiau, bet visiškai pasitikiu autoriumi, gal ji tikrai apie karą. Reikės pagaliau pasiskolint ir perskaityt. O gal man apskritai pasivaideno. Na, bet šitai ne taip ir svarbu.

Daug sudėtingesnis klausimas, kaip prilipdyti visus tuos horoskopus prie rimto lietuviško meno. Žinoma, egzistuoja ir kitoks, atseit menas pokštas. Toks kaip Ramūno Paniulaičio (jo „Jono Meko vizualiųjų menų centre“ (JMVMC) vykusi retrospektyva dabar perkelta į Klaipėdą, galeriją „si:said“). Apie šio menininko kūrybą ilgai nieko nebuvo žinoma. Tai labai paslaptingas veikėjas, be to, kaip supratau, pats domėjosi ezoterika. Taigi visokie horoskopai, magija ir burtai šiame kontekste į temą kaip niekada. Jis gyveno ir kūrė sovietmečio Lietuvoje, kur tokie dalykai turėjo visai kitokią reikšmę ir prasmę. Visos savilaidos brošiūros pilnos bent man nesuvokiamų schemų, keistų tarpusavyje susipinančių geomet­rinių figūrų. Nutrintos knygelės su nesuskaičiuojama daugybe patarimų, kaip tapti antžmogiu ar bent tikrai dvasingu žmogumi. Aišku, šios lektūros –­­ skaitytojų komentarai, įrašyti mėlynu tušinuku (vienur trys šauktukai, kitur –­­ kokie penki). Na, gerokai perdėtomis emocijomis, taip pat visokiais nutylėjimais, užuominomis ir abstrakcijomis žmonės gindavosi nuo labai konk­rečios tikrovės. Pamenu, kartą mamai jos draugė ilgokai aiškino, kad „Magie noire“ (viena iš maždaug dviejų kvepalų rūšių, kurias tuomet buvo įmanoma gauti) pritraukia blogį, ji tai žino iš savo patirties, todėl mieliau renkasi „Dune“ (čia ta kita rūšis). Naivu iki nukritimo, bet tada beveik neatrodė nesąmonė. Nes trūko spalvų. Neseniai vienas menininkas skundėsi, kad lietuviai galutinai pasiuto stiliaus ir skonio pras­me. Viskas rėksminga kaip Kazachstane arba geriausiu atveju čigonų tabore. Tada buvo geriau (ar gražiau?). Iš tiesų Paniulaičio laikais, jei atmintis neapgauna, dominuodavo pilka ir raudona. Savotiškai stilinga, žinoma, tik tuomet niekam taip neatrodė. Štai užsienyje net šiukšlės spalvotos, sakydavo žmonės. Jos irgi būdavo savotiška vertybė, bent vaikams, visokie užsieninių saldainių popieriukai. O kokie albumai iš užsienio ar net paprasčiausi žurnalai, tie išvis kažkas tokio.

Tik ne Paniulaičiui, jis juos sukarpydavo savo koliažams. Nuo tokio potraukio geros poligrafinės kokybės meno kūrimui, kaip supratau, yra nukentėjęs ne vienas. Išvis, įtariu, Ramūnas buvo šiurpokas tipas. Sakau tai, kol netapo dar vienu neliečiamu lietuviško meno stabu. Jis, beje, taip ir prisistatydavo. Dievu. Ne kokiu nors paprastu pilku šventuoju ar šamanu, o pačiu dievu. Tik, spėju, ne tuo, kuris eiliniam naiviam piliečiui pirmiausiai ateina į galvą. Tai buvo gerokai įtartinesnė dievybė. Tikriausiai koks nors personažas iš „Meistro ir Margaritos“ ar panašiai. Visai kito kalibro veikėjas nei nepretenzingas lietuviškas kipšas (paprastai kažkodėl vokietis). Dzūką nuo šio galėdavo išgelbėti greitos kojos, o žemaitį net nelabajam sunkiai iškoduojamas charakteris. Tiesa, nepamenu, ką darydavo tokį tipą sutikę aukštaičiai. Gal užpezėdavo negyvai? Nors ne, greičiausiai tiesiog ranką prie širdies pridėję prisipažindavo, kad nesupranta vokiškai. Beje, Volandas – irgi vokiška pavardė. Nors gali būti ir angliška arba prancūziška, iš bėdos netgi lenkiška. Tačiau prie jo lįst vis tiek nepatartina. Dabar galvoju, tas menas-pokštas prie Paniulaičio irgi kažkaip nelimpa. Su tokiu kaip jis būtų privengę pokštauti net XX a. 4 dešimt­mečio Maskvos politrukai.

Ramūnas Paniulaitis ir poetas Borisas Lazukinas. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

Jei rimtai, Paniulaitis gyveno tokiais laikais, kai galėdavai kaip reikiant prisijuokaut net labai nesistengdamas (o jis stengėsi iš visų jėgų). Šio menininko asmenybė, jo legendomis apipintas gyvenimas ir mirtis juoko ar noro pokštaut normaliam žmogui nesukelia.

Tačiau, kai būdavo geros nuotaikos, Ramūnas leisdavo savo koliažams susikurti patiems. Iškirpdavo, anot bendraamžių, kokią užsieninio žurnalo skiautę ir paleisdavo kristi ten, kur ji nori. Aš ne menininkas, o kirpėjas, sakydavo. Mat buvo baigęs kirpėjų kursus, o ne tuometį Dailės institutą. Arba paimdavo telefonų knygą ir skambindavo visiems iš eilės. Kodėl jis taip darydavo, iki šiol neaišku. Nesupaisysi tų demonų.

Gerai, kad priminėt, neseniai buvau kirpykloj. Na, ne Paniulaitis mane kirpo, ačiū dievui, tiesiog ten per radiją girdėjau pokalbį su vienu simpatišku berniuku. Jis šuniukus fotografuoja. Naujai, konceptualiai, pasaulis dar tokio stebuklo nebuvo matęs. Padeda šunelį ant specialaus stiklo ir nufotografuoja iš apačios. Tas į jį žiūri, džiaugiasi, bando užmegzti akių kontaktą. Taip įdomiai išeina, naujoviškai, bet kartu ir žavingai. Neseniai befotografuojant berniukui štai kas nutiko: paskambina moteriškė ir sako, prašau įamžinti mano šunelį, berniukas sako, gerai. Ta atveda savo augintinį, o šis, pasirodo, visai ne šuniukas, bet didelis šuniukas (taip vargšas vaikinas ir pasakė). Mat ten buvo senbernaras. Koks košmaras, reikėjo tam padidintam šuniukui ir stik­lą naują užsakyt, ir viskas apskritai išėjo kažkaip ne pagal koncepciją. Tuo berniuko konceptualisto epopėja nesibaigė, paskui jis fotkino kačiukus. Tie pasirodė dar mažiau disciplinuoti, tad autorius nusprendė pereiti prie triušių. Niekam nieko nesakęs nusibeldė į kažkokį kaimą (juokas studijoje), kur vyko mėsinių triušių (juokas studijoje) konkursas ar paroda. Prikibo prie vieno organizatoriaus: meskit šitas savo nesąmones, atiduokit triušius man, aš juos gražiai įamžinsiu. Jo, žinoma, niekas neklausė, tai berniukas į ašaras, juk iš Vilniaus visą dieną važiavo. Galiausiai į pavakarę jis gavo vieną tų triušių, užtupdė ant savo konceptualiojo stiklo, o tas – gyvulys! – net nesiteikia pažiūrėti žemyn. Su mūsų tragiško likimo menininku nesileidžia į jokį akių kontaktą. Mat triušiai, pasirodo, sugeba žiūrėt tik į priekį. Čia tai, žinokit, šakės. Net negaila, kad tą pusprotį iškeps, dramatiškai rėžė berniukas, taip jam ir reikia. Geriau jau fotografuosiu vištas (juokas studijoje) ar kokią jaučių parodą.

Mano likimas irgi tragiškas, žinokit, ne tik to berniuko. Nors jaučių pagal horoskopus pažįstu nemažai, nė vienas šių tingių užsispyrusių padarų gegužės mėnesį nesiteikė surengti net menkiausios parodėlės, jei ne tapybos, tai bent apie žemės ūkį. Suorganizuoti kokio karvių (juokas studijoje) parado. Teko, patys matot, vėl suktis kaip išmanau. Palaukit, už tai jūs man dar atsiimsit, dabar jums galbūt nesiseks ir visą birželį. Tiesą sakant, galėjau parodą surengti ir pati, aš juk irgi jautis. Dabar būčiau aprašius. Nepagalvojau.

Danas Aleksa ne jautis, bet mano ką tik nagrinėtų berniukiškų (anksčiau tokios buvo vadinamos mergaitiškomis) problemų fone atrodo beveik superherojus. Nes perplaukė Nerį, yra ir filmas apie tai (ir paroda „43H“ JMVMC, veiksianti iki birželio 3 d.). Kiek žinau, šį filmą montavo Evaldas Jansas, tad pasistengė padaryti taip dramatiškai, beveik kaip bajeviką. Vienam krante Danas pasipliuškena, kitam išlipa ir ryžtingai traukia į NDG. Aš pati Neries neperplaukčiau (nuo skersinio irgi nusivožčiau, jei reikėtų jį jums spoksant įveikti kokiame prekybos centre), tai, man rodos, šį procesą reikėjo parodyti visą. Tačiau pabaiga išėjo labai gera, tikrai įspūdinga. Irgi, matyt, iš dalies Evaldo nuopelnas (negražu pasakot, kaip baigiasi filmas, bet toks jau aš žmogus). Taigi Danas išlipa, šlapias ir nelaimingas keliauja minėton meno šventovėn. Paskui, pastebėjau, į kadrą įčiuožia be galo žavingas vyriškis. Sausas, beje, baltai šventiškai pasipuošęs, sotus, laimingas, viskuo ir visais patenkintas. Šiaušia jis visai į priešingą pusę nei Danas, į „Forum Palace“ (buvau pamiršusi, kad toks keistas daiktas egzistuoja), matyt. O galbūt nedidelis piknikas vyksta kur nors ant žolytės prie pedagaškės. Štai taip kultūringi vilniečiai iš tiesų leidžia savo laisvalaikį, visiškai priešingai, nei jūs manėte iš pradžių.

Gerai, aš jau eisiu, kol negavau nuo Janso į lempą. Be to, yra darbo. Pasiskolinau triušį, dabar mėginsiu užmegzti akių kontaktą.

P. S. Turiu ištaisyti praėjusį mėnesį įsivėlusią klaidą. Redas Diržys sakė, kad keramika pragare vis dėlto išsilydo.