Kuo daugiau gervių – tuo daugiau kino? Kuo daugiau artvilnių – tuo daugiau geresnio meno? Veikiančio?.. Kuo daugiau festivalių, poezijos pavasarių – tuo daugiau geros poezijos, meno, peno ir dvasingumo? Ar tik pernelyg neatnašaujam fasadui...
Jau dveji metai litmenyje laikomės nuostatos: poezijos iš nieko nekaulijame ir neprašome iškratyti stalčių, kietųjų diskų – jos atkeliauja tiek, kiek diktuoja pats procesas (labai jau pretenzingas žodis). Ne fontanai... Galiu tik pasakyti, kad geros poezijos mažai – dauguma siunčiamos infantili, neraštinga, autoriai neturi elementaraus kalbos jausmo. Čia kaip griežti smuiku neturint muzikinės klausos arba virinti vamzdžius neskiriant elektrodo nuo televizijos antenos.
„Poezijos pavasaris“ su labai afišuotais 157 renginiais... Esu tikras, kad ten 60 proc. skambėjo grafomanija, profanuojama poezija. PP neišsineria iš kolūkio aktų salės užuolaidų, tautinių juostų, dvasingo patoso. Kaži kodėl to neįsivaizduoju „Jaunosios muzikos“ festivalyje ar „Baltijos šokyje“. Šventa inercija ir dar šventesnė gravitacija. Nenoriu rašyti banalybių, kad kokybė, o ne kiekybė... Ir tram pam pam. Kodėl niekas nepripažįsta, kad poezijos paukštei reikia bent profilaktiškai trekštelėti kaklelį? Taip visiems patogiau. Kur tas alsavimas karštas ištisus metus? Kur energetika? Ar dingo iškart uždarius Ignalinos AE? Kodėl PP premijos vis dar orientuotos į kažkokią praeitį su ąžuolo vainikais, atidavinėjamos kažkokios menamos skolos etc.? PP paukštei linkėčiau virsti bent jau archeopteriksu.
Tiksliau tariant, dabartyje, čia, poezijos nėra. Kai dabartyje tos geros poezijos (ir sanitarų, kritikos) nėra, erdvę užkiša kokia nors viską išmananti hipsteriška pseudopoezija, neva kovojanti su socialine nelygybe, ginanti gyvūnėlių bei žmonių (tie, aišku, irgi gyvūnėliai) teises... Gajus supratimas (išties jo apskritai nėra), kad poezija gali būti visokia, į tą „visokia“ telpa elementarus nedraugavimas su kalba, jokios savikritikos. Dažnai „privalumus“ visomis išgalėmis stengiamasi pateikti kaip „nenormą“ arba (o siaube!) „avangardą“... Varteliai į darželį plačiai atkelti dėdei DILETANTIZMUI ir tetai FUFLO. Tokia štai darni šeima. Iš tokios meilės gali gimti tik INFANTILAI.
Grafomanų skaičius valstybėje visada buvo ir yra salyginai stabilus – tai normalu, bet šiuokart pastebiu minimo kontingento „kokybinį“ progresą. Jie vis labiau įvaldo reklamos instrumentus. Jei vokiečių poetas Hansas Magnusas Enzensbergeris yra apskaičiavęs, kad kiekviena kalba (nepaisant jos vartotojų skaičiaus) rimtąją poeziją skaito vienodas žmonių skaičius – 1354, gal galima suskaičiuoti ir grafomanus? Nors abejočiau. Šie itin lakūs ir efemeriški. Bet kokiu atveju jiems valstybė, manau, turėtų taikyti nuolaidas perkant rašalą.
Ir dar: sumenko poezijos knygų redagavimas, neteko svorio poezijos knygų redaktorius. Praktiškai jo neliko. Formaliai egzistuoja, bet kalbu, žinia, apie požiūrį. O knygose užrašo „Autoriaus redakcija“ – niekad nesupratau, net logiškai galai nesueina. Šią tendenciją puikiai iliustruoja kad ir pernai išėjusios L. Buividavičiūtės, M. P. E. Martinenkos knygos... Jei jos būtų struktūriškai suvaldytos, nugręžtos ir suveržtos iki girgždėjimo, galėjo šauti toliau. Esama stadijos, kai autorius nebemato, tai turi padaryti kitas – redaktorius. Elementaru.
Paantrinsiu: poezija yra reklama. Kuo daugiau reklamos – tuo daugiau poezijos. Čia tik tezė. Galvokit... Nors nėra čia ką galvoti. Ši logika puikiai veikia. Keistas ir atsiradęs terminas „internetinė poezija“. Arba yra poezija, arba jos nėra. Ir tik nereikia aiškinti, kad „čia skonio dalykai“, „visų skonis skirtingas“, „tai subtilu“ etc. Demagogija. Kažkodėl gerą santechniką nuo blogo skiria visi.
Ne paslaptis – vis prasinešu per galerijas (parodų atidarymams su vyno taurėmis ir zefyrais esu alergiškas), galvą pravėdinti, na, ir dėl to peno... Patinka. Nes tam tikra prasme esu dailės grafomanas. Tos pačios pavardės, tie patys paveikslai – tik permaišomi kaip kortų malka – ir dėliojamas kitoks pasjansas... Atsiprašau, pagal kitą konceptą. Nuobodulys, nuobodulys ir šmėžavimas. Jei NEŠMĖŽUOJI, tavęs nėra. Turi būti ŠMĖŽA, antraip tau galas, vadovėliai bei metraščiai tave nutylės.
O visos kreivytės privatizavo feminizmą ir juo puikiai naudojasi kaip prekės ženklu, šalčiūtės šalt­miriauja, inčirauskaitės neria kryželiu, feisbukiniai pionieriai, atsiprašau, triksteriai nenuilsdami pluša visuomenės švietimo karšyklose, skuba pareikšti savo svarią nuomonę tik aktualiais, ir tik nepatogiais klausimais – #mettoo, #nemettoo ar #utiutiu... Kitaip tariant, kraunasi sau kapitalą. Dar kitaip tariant, užsiėmę savimi, kuria įvaizdžius ir fantomus. Sutikit, nuobodu. Savo vaidmenį atlieka meno institucionalizavimas, visus dėsningai disciplinuojantis ir dresuojantis. Tai, regis, tenkina daugumą. Nėra neišlaisvintos energijos. Visada kirbėdavo klausimas – kiek meninių, kultūrinių akcijų, veiksmo būtų, jei jų nefinansuotų valstybė? Iš negalėjimo kitaip. Toks laikas. Sau aiškinu taip.
Kadangi, anot visuomeninio transliuotojo generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės, žodis KULTŪRA gali atgrasyti dalį auditorijos, nes „kultūra galbūt yra laikoma produktu elitinei, siauresnei auditorijai“, darosi šilčiau. Įdomu. Kai senojo delfio retorika persikelia į LRT – čia jau atleiskit... Kad generalinė direktorė buvo įnikusi į delfinių antraščių rašymo meną, niekam ne paslaptis. Ką reiškia vien faktas, kai delfis skyrelyje „Pramogos“ skelbė pranešimą apie Sigito Gedos mirtį... Jei tokiame skyrelyje būtų buvusi paskelbta Arkadijaus Babčenkos mirtis – tai, be abejo, būtų galima traktuoti kaip toliaregystę, o gal net analitiką, dievišką nuojautą... Bus kur pasireikšti farmacininkams – išaugs vaistų nuo alergijos kultūrai paklausa. Beje, tuomet litmenis neleido savo straipsnių perspausdinti delfyje vien todėl, kad nesutiko keisti pavadinimų į krūtesnes, generuojančias klikus antraštes... Bet palikim tai.
Lietuvoje besilankantis Jo Šventenybė Dalai Lama geriau išmano panašias iliuzijas ir iliuzijų teikiamas kančias. Vis dėlto visuotinio nušvitimo nėra ir nebus, tenkintų ir blyksniai, ir šviesos properšos... Tiesa, dabartinis delfis keičiasi (yra ženklų), palaukime. Ar klystu?
Dar apie privatizacijas. Sąjūdžiui šiemet sukanka jau 30 metų. Vis pasigirsta keistų nuogastavimų, verksmų: neva, „kur dingo ta anoji Lietuva?“ ir pan. Keista retorika. Niekur nedingo. Paauglystė baigėsi, ji turėjo baigtis. Natūralus procesas. Negali tauta gyventi apimta amžinos euforijos ir orgazmo būsenos. Jei būtų kitaip – turėtų įsikišti rimti psichiatrai. Lyg ir nebūtų apie ką diskutuoti. kelia nerimą tik labai aiškus Lietuvą ir, be abejo, visą pasaulį gelbstinčių „Vilniaus forumų“, „Kauno forumų“, „Pro Patrijų“, Petrašiūnų bei Garliavų konglomeratų bandymas Sąjūdžio reiškinį, jo istoriją, energetiką (jau tapusią istorija) savintis ir kitaip privatizuoti, laikyti save kone teisėtais jo tęsėjais ir paveldėtojais. Ir ant šios važiuoklės važiuoti, truktelti, pasinaudoti. Gelbėtojų dabar labai trūksta paplūdimiuose – sezonas įsibėgėja. Bet abejoju, ar tarp jų esama mokančiųjų plaukti. Tokie tie privatizavimai. Tik kur investiciniai čekiai? Ir kokie herbai kitose jų pusėse? Matyt, koks nors paukštis. Gal ir poezijos. Gerai – jei tik poezijos.
Puiku, kad yra FUTBOLAS, jis visus išjungs kelioms savaitėms. Ir, žinoma, nesvarbu, kad vyks ten, kur nesibodima numušti boingą, kur okupuoti svetimas teritorijas – normalu, kad sensovai, kad babčenkos... Taip taip. Juk čia tik sportas, o jis su politika ir pinigais neturi nieko bendra. Be abejo. Kaip ir padkatas su atkatu. Ar ne?
Pamenu, prieš 2016-ųjų Europos futbolo čempionatą L. Donskio prašiau parašyti litmeniui apie futbolą. Geranoriškai atsisakė – prižadėjo parašyti kitą kartą. Nespėjo. Mano sąmonėje kitas kartas neegzistuoja. Nebent kaip iliuzija.
Bet apie ką aš čia? Futbolą geriau išmano Donatas Petrošius. Jį ir teskaitykie.