Aleksandr Špilevoj. Sala, kurios nėra
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre 2022 m. pabaigoje įvyko naujojo meno vadovo, režisieriaus ir dramaturgo Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Sala, kurios nėra“ premjera. Tai ne tik duoklė teatrinei legendai, bet ir drąsus šio kūrinio sumanytojo iššūkis sau pačiam, miestui, visuomenei. Spausdiname pjesės ištrauką, kurioje – jaunasis Miltinis ir senasis Maestro, infernalinis Arielis (nors J. Miltinio šuns vardas irgi buvo Arielis), rašytoja, Paryžiaus laikų Juozo draugė Liūnė Janušytė, taip pat dar jauni aktoriai Gediminas Karka, Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis, Eugenija (Gutė) Šulgaitė, Regina (Renė) Zdanavičiūtė.
× Aleksandr Špilevoj
Pirmas veiksmas
I scena
Skamba instrumentus derinantis orkestras. Nutyla. Pakyla uždanga. Visiškoje tamsoje pasigirsta žingsniai. Į sceną įeina Maestro.
MAESTRO. Šviesos! Šviesos! Ar girdit mane? Čia aklina tamsa! Aš čia įstrigau. Duokit šviesos!
Virš jo atsiranda spindulys.
MAESTRO. O! Dar, mielasis, dar!..
Spindulys stiprėja.
MAESTRO. Vidujai vis tiek baisiai tamsu. Kokia šilta ši tamsa... Bet! Arieli! Kur tu prapuolei? Reikia tučtuojau nešdintis iš čia! Nagi, duokit man daugiau šviesos! Dar čia! Dar!.. Na, kas gi šitaip paduoda šviesą, varijotas? Ar tau čia koks turgus? Primažink... Dabar štai čia. O... Kiek žmonių... Kodėl jie žiūri į mane? Gesink juos tuoj pat! Atitolinkit nuo manęs šitą taurę... Nors ne kaip aš noriu, bet kaip nori... Ei!
Scenos gilumoje pasirodo keturi vienuolių siluetai. Maestro dėmesingai į juos žiūri. Prie stalo atsiranda jo aktoriai su skirtingomis kaukėmis.
MAESTRO. Visą savo gyvenimą aš ieškojau tavęs, Judai. Tu buvai man Liūnės išpranašautas. Tavęs aš bijojau, bet laukiau visa širdimi. Žinojau, kad tu paženklinsi mano pabaigą. Žinojau, kad ta pabaiga neišvengiama. Ir va tas žinojimas, kad aš, iš niekur atėjęs, vėl į nieką pavirsiu... Tas žinojimas mane smaugė. Todėl aš kūriau. Kad savo meniniame pasaulyje pasislėpčiau nuo to smulkaus, paviršutiniško, pernelyg žemiško pasaulio, kuriame kas antras, reikalui esant, taps Judu. Bet panašu, kad Judas buvo ne ten – ne minioje neišprususių provincijos žiūrovų, ne kritikų sąjungoje ir netgi ne mano trupėje. Panašu, kad Judas gimė būtent čia – mano kūrybos pasaulyje. Ir šį vakarą jis mane sunaikins. Už 30 sidabrinių. Už tai ir išgerkime. Už 30 sidabrinių! Teatras baigiasi...
Visi susidaužia taurėmis, geria. Šviesos gęsta. Skamba prologo muzika. Jai pasibaigus scenos priekyje pasirodo Arielis.
ARIELIS. Na, o aš, jums leidus, šį vakarą išgersiu ne už teatro pabaigą, bet už jo pradžią! O ji juk buvo tokia įspūdinga! Įsivaizduokite! Tolimieji 1938 metai. Kauno darbo rūmų namuose ima aktyviai veikti darbininkų teatras! Teatro pastatas gražus, scena didelė, kėdės patogios... Ko mūsų liaudžiai dar reikia? Teatras per savaitę duoda po tris spektaklius, kurie eina pakaitom: draminis veikalas, tuomet operetė ir galiausiai šiupinys ar koncertas! Na, tenka pripažinti, kad visi šio teatro aktoriai yra viso labo darbininkai ir moksleiviai, bet juos vaidybos pamokė ką tik iš Paryžiaus grįžęs artistas profesionalas Juozas Miltinis! Nepatikėsite, bet bilietų kainos buvo viso labo nuo pusės lito ligi dviejų! Ech, gero laiko būta! Galima buvo taip visą gyvenimą Kaune nerūpestingai smagius spektaklius kurti, jei vieną dieną visiškai atsitiktinai nebūtų prisiliesta prie kitokio pasaulio, už įėjimą į kurį susimokama sveiku protu ir normaliu gyvenimu...
Arielis pabeldžia tris kartus į grindis.
ARIELIS. Kas ten?.. Kas ten?!
II scena
Į ramiai rūkančios Liūnės namus įsiveržia Miltinis.
MILTINIS. Liūne! Liūne, tuoj pat ateik čia! Ar girdi, ką sakau?
LIŪNĖ. Šitokiu tonu gali kalbėti su savo artistais, o ne su manim, Maestro!
MILTINIS. Paklausyk, Liūne, ką tu jiems prikalbėjai?
LIŪNĖ. Ne aš, Juozai, pats Dangus jiems bylojo.
MILTINIS. Liūne! Liūne! Smagūs šitie tavo žaidimai, bet suprask gi tu, kad jie būsimi artistai! Naivūs, smalsūs, jautrūs, tikintys visomis anapusybėmis! Jie pasijuokė, o Bronius va dabar egzistencialistiškai viduje įtikėjo tais tavo žodžiais. Jis mentališkai paveiktas ir priima viską už gryniausią pinigą!
LIŪNĖ. Nuostabu! Reiškia, pranašystė išsipildys.
MILTINIS. Liūne, brangioji, maldauju tavęs! Kokia dar pranašystė?! Žmogus gali būti pranašu tik sau pačiam ir niekam daugiau! Tik savo darbais, savo mąstymu, savo pasirinkimais jis kasdien pranašauja sau ateitį.
LIŪNĖ. Na, tuomet va tokiu primityviu savo mąstymu ir banaliom kalbom tu pats sau dabar pranašauji, kad Juozas Miltinis taps pilku, nykiu, nuobodžiu spektaklių statytoju, vien buitį ir žemišką prigimtį pripažįstančiu racionalistu, nematančiu nė per sprindį toliau už šį medžiagišką, buitinį pasaulį.
MILTINIS. Sakyk, ką prikalbėjai Babkauskui apie jo ateitį?
LIŪNĖ. Juozai, kad jau atėjai, bus daugiau prasmės pakalbėti ne apie jo ateitį, o apie tavąją.
MILTINIS. Nori sužaisti šį žaidimą? Gerai! Pirmyn!
LIŪNĖ. Na va. Nuo šito ir reikėjo pradėti. Šnapso.
MILTINIS. Ką?
LIŪNĖ. Auka dievams ir atlygis raganai.
MILTINIS. Neturiu aš jokio šnapso.
LIŪNĖ. Atėjai visiškai nepasirengęs. Gerai, šį sykį panaudosiu atneštą Broniaus. Išbursiu tau į skolą.
Liūnė atsineša butelį degtinės, įpila į stiklinę. Išgeria.
LIŪNĖ. Sėskis, dievų skolininke. Parodyk man savo delnus. Ooi...
Scenos gilumoje pasirodo Maestro ir Arielis.
MILTINIS. Kas?
LIŪNĖ. Nematau tavo gyvenime ničnieko, išskyrus teatrą.
MILTINIS. Man tinka.
LIŪNĖ. Nekalbėk! Teatras. Teatras. Teatras. O! Trumpam ne teatras. Bet va netrukus ir vėl vien tik teatras. Daug teatro. Labai daug. O ateityje daug pripažinimo, šlovės...
MILTINIS. Šitas nebūtina. Teatre – kaip banke: privalai įnešti didelį indėlį, nelaukiant ir nesitikint jokio susigrąžinimo.
LIŪNĖ. Sakiau – patylėk! Matau, kad susigrąžinimas vis tiek ateis. Tik žinai, meilės tavo gyvenime beveik nematau, vien vienatvę.
MILTINIS. Esu atskalūnas, Liūne, ir nemoku mylėti. Žinoma, ir mylimas nesu vertas būti. Aš per daug didelis egoistas ir...
LIŪNĖ. Ir plepys!
MILTINIS. Filosofas!
LIŪNĖ. Plepys!
MILTINIS. Akrobatas ir filosofas.
LIŪNĖ. Juozai, ar nebuvau liepusi nekalbėti? Dabar klausyk įdėmiai – tavo teatro Olimpe pasirodo Judas. Ir jokio teatro nebelieka. Tada jau visiška vienatvė. Ir mirtis. Viskas.
MILTINIS. Palauk, koks dar Judas?
LIŪNĖ. Nežinau. Ieškok pats.
MILTINIS. Na, ačiū. Ne kaži ką man išpranašavai.
LIŪNĖ. Na, ne kaži ką man ir atnešei už išbūrimą. Be to, nėra ko daug pranašauti, kai tavyje vien teatras. Gyvenimas kur?
MILTINIS. Tai ir yra mano gyvenimas, Liūne. O ką tu vis dėlto pasakei Babkauskui?
LIŪNĖ. Babkauskui? Kad greitu metu turėsit savo teatrą ant Nevėžio kranto.
MILTINIS. Gal Nemuno?
LIŪNĖ. Ne, būtent Nevėžio, Juozai.
MILTINIS. O gal vis dėlto Nemu...
LIŪNĖ. Nesiderėk su likimu!
MILTINIS. Gerai. O kada?
LIŪNĖ. Kaip į skolą, pasakiau tau jau smarkiai per daug. Bet jei nori, galiu tau leisti tai pamatyti pačiam. Nagi... Drąsiau!
Scenos gilumoje pasirodo keturi jį kviečiantys vienuoliai, išsišviečia vitražas.
MILTINIS. Kas tai?
LIŪNĖ. O kaip tu pats manai, Juozai?..
Spektaklio „Sala, kurios nėra“ scena. Arvydo Gudo nuotrauka
III scena
Scenoje pasirodo trys Vištos.
KALIOPĖ. Ar visai nupušai į senatvę, boba tu neraliuota?!
MELPOMENĖ. Galvą guldau, sakau jums tai, ką girdėjau!
TALIJA. Kurgi ne taip! Patikėjom! Bezdalai!
MELPOMENĖ. Persižegnot galiu, jei netikit!
Scenoje pasirodo Gaidys.
DIONIZAS. Aš tau tuoj kaip persižegnosiu! Pirštus visus nukaposiu! Modernus tarybų mokslas jau va kiek nuėjo, o ji dar vis žegnojasi kaip sena davatka! Dar sykį pamatysiu, skrisi tu man iš darbo, kaip prišiktas kaliošas!
TALIJA. (juokdamasi) Kaip taikliai pavadinta, ką?! Prišiktas kaliošas!
KALIOPĖ. Užsimanė, matai, buržujaus subinė, tijatro!
DIONIZAS. Ko, ko, ko tokio?!
TALIJA. Sako sena merga, kad tijatras į Panevėžį atvažiuoja!
KALIOPĖ. (juokdamasi) Artistai, mat, pasak jos, čia įsikurs!
DIONIZAS. Kokie dar artistai?
MELPOMENĖ. Visų aš nepamenu. Lyg ir Blėdis ar Bledis kažkoks, dar, atrodo, Babkauskas. O vadas jų Juozas Miltinis.
DIONIZAS. Miltinis?
MELPOMENĖ. Miltinis, Miltinis! Iš Paryžiaus ir Londono grįžęs. Visas išsičiustęs. Girdėjau, kaip reta bjauraus būdo, smutnas toks, durnavoja. Iš Jėzuitų jį išmetė, iš Šiaulių tijatro jį išmetė, iš Kauno...
TALIJA. Klausykit! Bet jei tai tiesa, mums reik jo už nieką gyvą neišmest! O ką? Tegul pas mus čia vaidina artistai? Tijatrų mes dar čia nematę!
DIONIZAS. Kur jau paprasta mūsų miesto liaudis bus mačiusi tijatrą prie smetonininkų?
MELPOMENĖ. Va! Tatai pataisyti ir ėmėsi Lietuvos Tarybų valdžia!
KALIOPĖ. Kaži, o kaip tie artistai? Ar gražūs?
DIONIZAS. Nuuu, užsimanė!
MELPOMENĖ. Tai kad jie vaikučiai! Moksleiviai visi!
TALIJA. Tai kokie jie tuomet artistai?
MELPOMENĖ. O va tokie! Puodžiai ir staliai! O žinot, kur jie čia gyvens? Vienuolyne!
KALIOPĖ. Kur?
TALIJA. Vienuolyne?!
DIONIZAS. Gerai, jau pakaks! Grįžtat prie darbo! Bo parodysiu aš jums vienuolyną! Reik kelti gamybą! Ar girdit? Kelti gamybą!
IV scena
Vienuolyną apžiūri trupė ir du sekretoriai.
SOROKINAS. Na, štai. Čia jūs ir gyvensite.
KUNČINAS. Repetuosite taip pat čia.
MILTINIS. Kaip tai repetuosime čia? Juk man žadėjo teatrą.
SOROKINAS. Bus teatras, bus. Ne viskas taip greitai. Reikia jį dar paruošti, palopyti. O kol kas viskas po vienu stogu. Manau, taip bus net patogiau – nereikės nė batų purvinti mūsų dulkėtomis gatvėmis einant iš namų į repeticijas.
KUNČINAS. Jei mūsų sąlygos jums netinka, galit ramiai sugrįžti į Kauną. Darbo rūmai kol kas dar nerado naujo studijos vado.
BLĖDIS. Ne, ne, ne! Mums tinka. Juk taip, draugai?
KARKA. Taip, šie rūmai puikiausiai tinka!
BANIONIS. Tiesą sakant, mano batai lyg tyčia ką tik galutinai suplyšo. Tad repetuodamas ir gyvendamas po vienu stogu, galėsiu vaikščioti basom – nemenkai sutaupysiu.
KUNČINAS. Pajacai.
SOROKINAS. Gerai, galit įsikurti... Draugs Miltini, o jus norėtume rytoj ryte matyti kontoroj. Devintą.
KUNČINAS. Ir nevėluokit!
Sekretoriai išeina.
MILTINIS. Tai, sakot, mums tinka? Nusprendėt kalbėt už mane? Kas jūsų prašė? Artistai! Ko tylit? Blėdi? Babkauskai? Karka? Banioni? Šulgaite? Zdanavičiūte? Kas čia išvis per pavardė? Kokio ilgumo!
RENĖ. Kai ištekėsiu, gal gausiu trumpesnę, draugs Miltini!
MILTINIS. Ką pasakei?! Gerai, paklausykit manęs! Aš matau, kad jūs nesuprantat ničnieko! Nei kur jūs atvažiavot, nei ko čia atvažiavot! Ką jūs čia veiksit? Pramogausit? Įsiminkit – menininkai daugiausiai būna liūdni privačiam gyvenime... Dauguma žmonių laikinuose pasismaginimo momentuose ieško didžiausios gyvenimo dalies, bet, deja, vis tiek neranda. Linksmumas, sudarytas pasigaunant pašalinių priemonių, nėra nuoširdus ir negali patenkinti sielos troškulio. Mano supratimu, dabartiniai žmonės yra nukrypę į didelį visokį diletantizmą bei ignorantizmą ir neįstengia nugalėti savo paviršutiniškumo. Ilgainiui tas skaudžiai atsiliepia į pasaulio kultūrą. O jūs – kultūros žmonės! Todėl jeigu jūs norite kurti drauge su manim, jūs privalėsite laikytis taisyklių. Mes nelauksime, kol kažkokie vietiniai statybininkai sulopys mūsų teatrą. Mes lopysime jį patys. Kelsimės...
GUTĖ. Septintą?..
MILTINIS. ...penktą ryto, nuo šešių tvarkysim, remontuosim patalpas, iš stoties vešime ir krausime plytas. Statybos turi vykti ženkliai sparčiau! Dešimtą ryto – pirma repeticija. Keturioliktą valandą – pietūs. Penkioliktą – antra repeticija. Nuo aštuonioliktos skaitysiu jums paskaitas apie meno istoriją, filosofiją ir estetiką. Po to dikcijos, kūno lavinimo pratimai. Jei turėsim pinigų vakarienei, dvidešimt pirmą valandą galėsime visi išvien pavalgyt. Beje, nuo šiol visi savo pinigus dėsime į bendrą kasą. Po vakarienės visi skaitote savo kambariuose ir dvidešimt trečią valandą aš gesinu šviesas. Savaitgaliais programa ta pati. Su vietiniu jaunimu, gink Dieve, nesusidėkit! Ir apskritai, kad jau gyvensime vienuolyne, tai ir imkit mąstyti kaip meno vienuoliai, nes kito kelio artistams nėra! Drauge Zdanavičiūte, girdi?
RENĖ. Girdžiu, draugs Miltini...
MILTINIS. Jei ketini tekėti, tai prašau eiti iš čia dabar pat, kol dar durų teatre statybininkai nesudėjo! Visi kiti taip pat gerai pamįslykit, ar nenorit jos pavyzdžiu pasekti!
MAESTRO. Kad jie negali savyje sutramdyti gyvuliškų instinktų daugintis ir mestis į buitį!
MILTINIS. Jei negalite savyje sutramdyti gyvuliškų instinktų daugintis, mestis į buitį su kitais, tai eikit! Ko jūs visi stovit?! Ko stovit?!! (Pauzė.) Kad nebūtų man teatre jokių romanų, jokių intrigų, jokių poravimųsi, supratot? André Marlaux parašė: „Už kiekvieno šedevro urzgia sutramdytas likimas.“
BLĖDIS. Labai gražiai parašė!
MILTINIS. Tad va žmogui tenka, pasak jo, žengti ne šviesoje, o naktyje, kurios tamsą nušviečia tik jo rankose laikomas žibintas.
MAESTRO. Taip, tai ėjimas iš buities į būtį.
MILTINIS. Tai ėjimas iš buities į būtį. Teatras per sublimaciją buitį transcendentuoja, įveda į dvasinį lygmenį, o ne atkartoja ją, surinkdamas iš natūralistinių detalių. Kaip muziejinės žuvies muliažas apdedamas nuskustais žvynais. Tokiu atveju – ne teatras, o homunkulas.
MAESTRO. Teisingai.
ARIELIS. Siaubinga!
MAESTRO. Arieli...
ARIELIS. Ką Arieli? Ką Arieli?
MAESTRO. Nebūk jam pernelyg reiklus. Juk tuomet buvau dar jaunas, smalsus...
ARIELIS. Buvai užsispyrusiai einantis link to, kuo tapai dabar – senu, vienišu, šventu pamišėliu.
MAESTRO. Kas tu toks, kad leidi sau taip su manim kalbėti?
ARIELIS. O kas esi tu?
Maestro dėmesingai įsižiūri į Arielį.
MAESTRO. Aš... aš... Jau nebežinau. Kuo toliau, tuo labiau nežinau.
ARIELIS. Tuomet aš tau priminsiu. Kitą dieną lygiai devintą valandą tu paklusniai stovėjai partijos sekretorių Sorokino ir Kunčino kabinete? Ech, kaip tu tikėjaisi pasikalbėti su vietiniais valdininkais apie meną!
Aleksandras Špilevojus – režisierius, dramaturgas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas.
