Jūratė Visockaitė. Džeržgesys senamiestyje

Gruodžio 27 d. Demokratiška pradedant rūbine ir baigiant sceninėm idėjom Menų spaustuvė rodo nebylaus kino (ne, teatro) seansą. Aido Giniočio ir jo vadovaujamos „Atviro rato" trupės parašytą ir pastatytą bebalsį spektaklį „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę". Išeinant nuklausiau tikslų vieno vyro apibendrinimą: „Būtų genialu, tik kam tą patį tris kartus kartoti?"

„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dramos aktoriai, gavę pantomiminius vaidmenis, nenuobodžiauja, dirba įspūdingiau nei kokiame kitame spektaklyje berdami beprasmiško teksto tiradas. Gal šita „Gulbė" – ne paskutinis tokios rūšies eksperimentas kiek nusekusioje mūsų scenoje, tuo labiau kad istorija jau virstantis Nekrošiaus Lietuvos teatras niekada ir nebuvo verbalinis, nepasitikėjo žodžiu. Šiaip ar taip, titrai pusantros valandos „Gulbėje" žiūrovo nė kiek nešokiruoja.

Atvirkščiai, žiūrovas pasiruošęs dar įžūlesniam eksperimentui, tankesniam veiksmui – tik režisieriui ir atlikėjams dar trūksta macės, jie dažnai nepasitikėdami vieną ar kitą savojo „baleto" sukinį pakartoja, užtvirtina. Taip, Čaikovskio „Gulbių ežero" muzikinis įrašas čia visai realus ir pagarsintai atliekamas, jis paslaugiai kuria dramatišką foną, kuris vis išstumia į priekį šio lietuviškai hičkokiško detektyvo personažus. Ir personažai tiesiog privalo intensyviai išgyventi etiudais jiems surašytą paprasto Žmogaus nepaprastą gyvenimo istoriją. Gimimas, tėvai, vaikystė, paauglystė, mokykla, draugai, meilė, šeima, skyrybos, nuosmukis, sargavimas zoologijos sode, kur ir įvyksta tas susitikimas su Gulbe.

Šios istorijos titrams labai tinka įvai­riaplaukės antraštės iš mūsų spalvingos laisvosios spaudos. Būtent antraštės ir Čaikovskis daro spektaklį šiuolaikišku 3D kūriniu, kurio pirmasis planas protarpiais nespėja. Kaip toji užstrigusi plokštelės adatėlė. Tačiau kažkodėl esi linkęs tą šlubavimą „Gulbei" atleisti. Kai kurios scenos nublizgintos, šviežios ir galėtų tikti firminiam Teatro dienos kapustnikui. Ir aktoriai dirba pilna koja (paminėčiau G. Kielą ir T. Žaibų).

Apie ką spektaklis? Kaip sako Giniotis: čia tik klausimai, jokių atsakymų. Drąsus ir visai blaivus pareiškimas mūsų publicistinio teatrinio vajaus įkarštyje. Kokie atsakymai nūnai galioja ilgiau nei kelias dienas?

* * *

Gruodžio 30 d. Tik šiandien, po dviejų savaičių, sužinojau apie Valdo Ozarinsko (1961–2014) mirtį.

Iš redakcijos nuėjom į „Titaniką" pasižiūrėti Arvydo Šaltenio, nes tik ką uždėjom jo paveikslą ant naujojo „Litmenio" viršelio. Gatvėje pamatę ant pirmo aukšto langų užtemptas plėves, nutarėme, kad čia, matyt, remontas.

Tomas Grunskis, Darius Čiūta. Instaliacija „Parametras“. Jūratės Visockaitės nuotrauka

Šaltenio retrospektyva buvo eksponuojama antrame aukšte. Iš jo „sovietizmų" šįkart labiausiai prie širdies prilipo žmogus telefono būdelėje –­ pati taip leisdavau laiką. Taip pat netikėtas, puikiai sumaketuotas darbo bloknotas „Paveikslėliai" (VDA leidykla). Žinoma, jau seniai visi mes, per visokius atidarymus klausydamiesi tapytojo ir rektoriaus nestandartinių kalbų, palinksėdavom: čiagi Šaltenių giminė, turbūt ir šitas slapčia rašo... Taip, rašo kaip ir piešia, eskiziškai, impulsyviai, šalteniškai išsijodamas vieną kitą pilną grūdą. „Kai vėjas / šiaušia alksnius / matau jų liesą kūną./ Gailiai oi gailiai/ žolės nuvytę/ nuo Ėgliaus kalno žiūri. / Ateis Ji iš toli / palies kaklelį mano."

Išeidami iš Šaltenio ir apžiūrėjom, kad ten, kur „remontas", – kažkas vis dėlto vyksta. Ozarinsko – su kryželiu prie pavardės – paroda „Parametras". Staigiai surengta jo ištikimų draugų. Nykus polietilenu šiurenantis tunelis, na, tas, kuriuo miruoliai lekia į aną pusę, o jo pabaigoje – keistas džeržgiantis prietaisas. Dvi labai ilgos ir lanksčios, išsitiesusios ant grindų metalinės liniuotės tarsi per prievartą, automatiškai, nematomos elektrinės rankos už galų lėtai verčiamos ir perverčiamos į vieną, vėl į kitą, vėl į vieną, vėl į kitą pusę... Budėtojas sako: naktį, jei neišjungtume, visame senamiestyje šitas džeržgimas girdėtųsi.

Ne tragiškas, visai kitoks, bet šitomis pačiomis liniuotėmis matuotas buvo tas aitriai geltonas ir linksmas Lietuvos paviljonas Hanoveryje – ir dabar stovi akyse, nors turbūt jau yra išnykęs nuo žemės paviršiaus. Lygiai taip stovi akyse geltona dėmė, kai netyčia užsižiūri į šviesos šaltinį ar saulę. Netikėtas Lietuvos portretas.

Disko metiko Romo Ubarto diskas, mestas į ŠMC sieną, tik kliudęs, neprakirtęs jos kiaurai, tačiau apie tai Ozarinskas žinojo iš anksto ir vis tiek dirbo iš peties. Agnė Narušytė parašė savajame in memoriam apie Valdą: „nematomas meno patarnautojas". Kurį „tarnautojai" kartais užmiršdavo paminėti, nors jis visas erdves sustatydavo į vietas ir įjungdavo motorą. Ozo šalies burtininkas ir architektas.

Diena, kai su Oze susitikdavom gatvėje ir jis šiltai, be žodžių nusilenkdavo, žinodavau, bus gera.

* * *

Režisieriaus Paweło Pawlikowskio „Idą" (2014) ilgai rodė „Skalvija", bet jį galima peržiūrėti ir internete –­ paryškintai juodo ir balto filmo kadrų paveiksluose yra toks formalaus grožio perviršis, kad jo užteks ir tokiam variantui. Mums žydaitės vienuolės istorija ypač įdomi garsiai nuskambėjusio LNDT spektaklio „Mūsų klasė" kontekste.

Nors režisierius (beje, išvykęs iš Lenkijos dar paauglystėje) rizikingai prasitaria nenorėjęs vėl gilintis į antisemitų lenkų temą, jau visapusiškai išanalizuotą ir jam ne itin svarbią. Jis daręs filmą apskritai apie krikščioniškąjį atleidimą ir nenori, kad dabar filmas būtų „vulgariai politizuojamas". Vakarų kultūros suformuotas menininkas kūrė universalų, tobulai nugludintos formos ir turinio kiną. Ir tai jam pavyko. Tačiau, mano galva, siekdamas absoliuto jis su nešvariu vandeniu išpylė ir vaiką.

Filmas skyla į dvi dalis po to, kai Ida su savo teta, buvusia prokurore Vanda, ir kaimiečiu lenku miškelyje išsikasa brangius nužudytų artimųjų kaulus. To paprasto kaimiečio šeima iš pradžių žydus slėpė, pas­kui iš baimės nužudė! Netgi tokia amp­litudė. „Čia pas mus buvo daug žydų", –­ nenoriai burbteli į Vandos klausimą vieno 1962 m. Lenkijos miestelio užeigos šeimininkas. Kaltė tarsi išdalijama visiems filmo personažams. Ida instinktyviai atsisako normalaus moters gyvenimo ir grįžta į vienuolyną priimti įžadų – gal ji ir už visus kitus lenkus išmels atleidimą?

Abstrakčios meditacijos lygis filme pasiekiamas neabejotinai. Viską praradusi „Raudonoji Vanda" be žodžių palieka mums savižudės pravirą langą, Ida finaliniuose kadruose vis tvirtėjančiu žingsniu žengia tiesiai į kamerą ir atgal, prieš automobilių judėjimą.

„Ida" yra pristatyta užsieniniams „Oskarams" – bet ar tas užsienis susivoks, kokie čia kaulai, įžadai ir kodėl visi romiai medituoja?

„Ida“