Jūratė Visockaitė. Birželio impulsai

Mūsų „nacionaliniai“ baleto artistai jau penktą kartą sezono pabaigoje rodė savarankiškus darbus koncerte „Kūrybinis impulsas“ (birželio 2 d.). Vienuolika miniatiūrų, ilgesnių ir trumpesnių, mėgino išsiplėšti iš LNOBT scenoje tvyrojusios tamsos. Tamsą (ribotą šviesų dizainą) perskaičiau kaip sąmoningą sprendimą, ir jis man konceptualiai visai tiko, tuo labiau kad su binokliu sėdėjau paskutinėje 21 parterio eilėje ir supratau, kaip sunku prasibrauti į priekį, o paskui ten ir išlikti. Artistai (o ir kritikai) nori būti kūrėjais, režisieriais, meno tėkmės lėmėjais, nori išplėšti iš tamsos savo kąsnį.

Mariusas Brenciu ir Angela Gheorghiu. Martyno Aleksos nuotrauka

Tačiau kitą rytą atsisėdus prie balto ekrano lapo praktiškai viskas liejasi vienu srautu. Žinoma, šis metinis koncertas, kaip ir kokia nors tradicinė čiurlioniukų „Kopelija“, skiriama pirmiausia saviškiams. Kolegos ir likimo broliai akyliausiai pamatys ir įvertins. Pašalinis nugriebs tik paviršiaus plėvelę.

Kaip ir po pernykščio pasirodymo, galėčiau pakartoti: gaila, kad šie „impulsai“ tik vienkartiniai. Jauti, jog norima paro­dyti labai daug, urmu ir skubiai. Nėra nuodugnumo, ant kurio, mano galva, amžiais stovi ir išstovi baletas. Jei tai būtų pusmetinis ir ne festivalinis, koncertinis, o dirbtuvinis, aptariamas seminarinis renginys, tuomet ir atskiro šokėjo kūno linijos, ir visas sceninis miniatiūros peizažas klostytųsi ne taip karštligiškai, o labiau apgalvojus. Susikaupus ir pasvėrus vaistinės svarstyklėmis.

Ilgiausios, netgi su dekoracijomis ir apčiuopiamu siužetu trečiosios dalies miniatiūros, sakyčiau, pažeidžiamiausios, nes čia jau ne anas eseistinis formatas, o ambicija sukurti mažą teatrą. Ir tame teatre ryškiau matosi, kad trūksta saiko ir laiko, pertempta, neišstumdyta. Trūksta vaistininko galvos.

Živilė Baikštytė. „(Ne)žaidimai“. Martyno Aleksos nuotraukos

„(Ne)žaidimai“ (rež. Živilė Baikšty­tė) atsiveria daug žadančiu koršunovišku apskritu stalu, prie kurio susėdę veikėjai tuoj pradės savo dramatišką žaidimą – ir tikrai pradeda, nes nuo stalo ant vyrų rankų lyg užkerėta krenta Margarita (atsiprašau už laisvą interpretaciją)... Tačiau vėlesniuose skirsniuose antklodė tempiama į tiek daug skirtingų pusių, kad virsta ta garsia pasakėčia, baleto (ne)dramatizmu.

„Pavasaris“ (rež. Jelena Lebedeva, Ol­ga Steponkienė), matyt, turi nustebinti stereo medžiu ir taip pat ore plaukiančiomis Botticelli merginomis. Bet stebina tik be tų renesanso tapytojo garbanų čia apsireiškianti mūsų diva Olga Konošenko –­ talentas jau savaime yra botičeliškas. Suglumina Giedriaus Puskunigio sovietiškai džiaugsminga muzika, laukinių vyrų sijonai (tačiau gal kažko nesupratau?). O visą pernelyg žavingą reginį norisi suspausti ir sugrąžinti į paveikslo rėmus.

Jelena Lebedeva, Olga Steponkienė. „Pavasaris“

„Vienas“ (į choreografus jau prasibrovęs Martynas Rimeikis), atvirkščiai, iš vakarykštės vaizdinės atminties sugrįžta tarsi vientisas, smūginis grafinis piešinys, iš karto sufleruojantis, kas yra autorius, bet argi tai blogai? Grafikui sunkiau nei tapytojui užpildyti erdvę, ir „Viename“ vyrų pleištas palieka nemažai tuščios vietos, kurią dar kažkas turės užpildyti. To pleišto brukama jėga?

„Juodos grindys“ (rež. Eligijus Butkus) užtemdė akis šokančia vaizdo projekcija, o ne atlikėjų poros trumpalaike, tiesmukai pasakojama meilės istorija.

Kita vertus, kiekvienos baleto miniatiūros rėmuose galėjai atrasti naujų linijų ir posūkių, tų aukso grūdelių, kuriuos turbūt galima pavadinti choreografija „iš apačios“, iš atlikėjų kūnų ir sielų. Tikiuosi, trupės vadovas K. Pas­toras jų atrado ne vieną. Tačiau neaišku, ar jis pats „iš viršaus“ stebėjo procesą ir patarė bent vienu žodžiu, į kurią pusę kaldrą tempti. Kaip iš tiesų vyksta impulsų dirginimai ir gimdymai?

*

Rumunų kilmės sopranas Angela Gheorghiu atvėrė jubiliejinio 20-ojo Vilniaus festivalio sceną LNOBT (birželio 3 d.). Į operos žvaigždžių dangų įkelta dainininkė, kaip informuojama, pačioje Rumunijoje nekoncertuoja (gal dėl savo įnoringo charakterio?). Užtat į svetimas sales atsiveža jai akompanuojančius rumunus (dirigentą ir tenorą) –­ maždaug, kur esu aš, ten ir yra Rumunija! Gal ne veltui žurnalistai ją pavadino „madam Čaušesku“?

Angela Vilniaus tikrąja to žodžio prasme elitinę publiką pamalonino tris kartus persirengdama ir persišukuodama. Mano akims įspūdingiausia buvo pirmoji aukso siūlais (teko garbė sėdėti penktoje parterio eilėje) siuvinėta egiptietiškai-prancūziškai-eifeliška suk­nia, kuri akinančioje šviesoje be baimės demonstravo puikią rubensišką 50-metės moters figūrą. Ne mažiau nei drabužiai kerėjo operos dainininkės ir artistės užslėpta „virpančio medžioklio“ plastika ir subtiliai vaidinamas kiekvienos arijos dramatizmas. Išorė susiliedavo su vidumi – gyvu balso instrumentu. Per koncertą galėjai patirti momentus, kai nereikia nei režisieriaus, nei pačios operos –­ pakylėjimui užtenka ir šitokio vieno energijos šaltinio.

Tokios divos fone mūsų orkestras laikėsi itin atsakingai ir kažkaip baimingai. Galbūt jį reikėjo susodinti ne filharmoniškai, kiek atokiau nuo artistės? Be to, pernelyg arti nuleista sena sovietiška, tarsi geležinė uždanga gal ir neleido sklaidytis balsui, bet užstojo tūrį, teatrą, laisvę, festivalį...

Per pertrauką ir išeinant akį 100-ąjį kartą perrėžė sugriuvęs „Kėvišo fontanas“, kurį vis dėlto per tuos 20 metų galima buvo jei ne brangiu vandeniu užlieti, tai bent gėlėmis užsodinti. Ak, skirti lėšas privalo savivaldybė? O gal seni vilniečiai gali susibėgti ir padėti vargšams menininkams (kaip susibėgo statant pastatą)? Gerbiamieji, Luvras išsilaiko pats. Patiems vietoj švenčiamų jubiliejų reikėjo susimesti ir „ant gėlių darželio“ prie savo namų. Gėda.

*

Kamaldulės Pažaislio muzikos festivalio atidarymui (birželio 5 d.) skirtą G. Puccini „Toską“ įsileido į savo kiemą prie bažnyčios. Bažnyčia yra vyresnė už operoje gaivinamus Napoleono valdymo laikus, ir gyvas barokas veikė kaip dešimt jacovskių. Kregždės, lipdančios mūro sienas, siuvo virš galvų kaip anų laikų liudininkės ir žiūrovės.

Tokia akistata menui yra ir palanki, ir rizikinga. Natūra „groja“ ir už save, ir už meną, tačiau atliekamą muziką atviroje erdvėje reikia nenatūraliai pagarsinti ir sumenkinti. Gal ir išeina fifty-fifty, o gal ir ne.

Gintaro Rinkevičiaus orkestrą, atliekantį „Toską“, neseniai girdėjau ankštuose Kongresų rūmuose. Matyt, reikėtų klausti dirigento (taip pat ir Sandros Janušaitės-Toskos, ir kelių kitų atlikėjų), kuris darbas yra vertingesnis ir kur muzika suskamba iš tiesų – tobuloje įrašų studijoje ar klausančiojo ausies kriauklėje?