Asta Baranauskaitė. Laimos Adomaitienės teatras

„Trys mylinčios“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Per vieną mėnesį pažiūrėjau du režisierės Laimos Adomaitienės spektaklius – „Trys mylinčios" ir „Meška".
Beje, gal turėčiau prisipažinti, kad „Trys mylinčios" yra mano pirmas kartas Rusų dramos teatre. Aštuoneri metai Vilniuje, o čia atėjau pirmą kartą... Grįžti norėsiu.
Spektaklį pamilau per kokias tris pirmąsias minutes. Seniai nebuvau patyrusi tokios artimos estetikos: judesio, žodžio, veiksmo, personažų. Moteriškas spektaklis. Ne todėl, kad apie moteris, ne todėl, kad apie vyrus iš moteriškos pozicijos. Visai ne. Tikriausiai turiu silpnybę sinchroniškiems veiksmams, „senobiniams" kostiumams, taupiai kalbai ir detalėms.
Siužetinė linija, tikriausiai, daug kam ir taip žinoma (motina, dvi jos dukros ir vienas vyras). Kai ėjau į spektaklį, galvojau, kad apsakymo lyg ir nesu skaičiusi. Kai ėmiau žiūrėti, prisiminiau, kad skaičiau. Kai spektaklis baigėsi, pamiršau, ką buvau skaičiusi, bet tikrai žinojau, ką tik dabar išvydau, ir tai užgožė bet kokias skaitymo patirtis. Spektaklis man ne itin siejasi su lėtapėde Žemaitės komedija. Todėl nelyginsiu to, kas parašyta, ir to, kas pastatyta, nors, žinoma, yra ir toks kelias. Mane labiau sudomino išskirtinė Adomaitienės teatro estetika – nenutrūkstanti sceninė raiška.
Kostiumai dvelkia parudusiomis senomis nuotraukomis. Koloritas akies nerėžia, todėl duoda galimybę mėgautis vis atsirandančiomis pagalbinėmis detalėmis. Rekvizito nedaug (gal jo dar ir todėl atrodo nedaug, kad scena atidaryta iki galo –­ ji ilga ir plati). Labiausiai įsiminė raustelėję obuoliai, ridenami iš už kulisų, ir nendrės. Jie neužgožia erdvės, nesunkiai pašalinami ir suteikia gana tuščiai scenai subtilios mirgėjimo gyvybės. Dvipusiu priežastingumu veikia judesį, t. y. judesys įgalinamas per detalę ir detalė įgyja būtį per judesį. Nėra nepajudinamų detalių-rekvizito. Tas pats priežastingumas veikia rekvizito judėjimą ne tik scenoje, bet ir jo keliavimą iš kulisų ir į kulisus. Aktoriai taip organiškai tampo-neša stalus, kad iš pradžių nė nekreipi dėmesio, tik paskui atsikvoši, kad va taip paprastai ir gražiai stalo tu nepakeltum... Be to, patys aktoriai tampa savotišku rekvizitu: pietą bažnyčios scenoje suformuoja motina ir tas vienas vyras, apie kurį sukasi trys mylinčios, – ir šis skulptūrinis momentas yra geras būdas išvengti nereikalingų daiktų ir maksimaliai išnaudoti aktorius.
Žavi aktorių darna. Sinchroniškas vištelių moterėlių, pliotkų bobų ir dar balažin ko – judėjimas paperka. Apskritai spektaklio judesys užburia. Pati pradžia, kai viena kitą išstumdamos keičiasi linijoje stovinčios moterys, kelia kažkokį nerimą: kas iš to greitėjančio keitinėjimosi bus? Kurios liks? Visos išbėgs? Čia tik pradžia tokia? Pasirodo spektaklio pavadinimo projekcija (jei ne VLC piktograma, pasirodžiusi prieš išjungiant projekciją, intro apskritai būtų tobulas) ir viskas prasideda...

„Meškos" siužetą irgi galima nusakyti vienu sakiniu: vyras atvyksta pas našlę pasiimti jos vyro negrąžintos skolos ir kilęs konfliktas perauga į meilę. Apskritai „Meška" – aiškiau skaitomas, kiek „lengvesnis" spektaklis, gal tam lengvumui įpareigoja pats A. Čechovo vodevilis.
Pirmiausia į akį krito tas pats „Trijų mylinčių" rekvizitas. Manau, kad tas pats. Skranda – tai tikrai. Gal ir vestuvinė suk­nelė? Kažkaip visada buvau įsitikinusi, kad profesionaliame teatre rekvizitu spektakliai nesidalina, t. y. kas pakliuvo į „Mylinčių" lobyną, tas su jomis ir lieka. Ir jokios rekvizitinės prostitucijos. Rekvizitas ir judesys tampa tais maksimaliai įtemptais spektaklių raiščiais, kurie sukelia „progresavimo" ar „regresavimo" įspūdį.
Riša, žinoma, dar ir tos pačios trupės aktoriai. Pavyzdžiui, „Mylinčiose" epizodinį vaidmenį atlikęs aktorius „Meškoje" kuria jau aiškiai apibrėžtą charakterį (vienintelė, mano manymu, problema – per staigus virsmas iš neutralios vyro pozicijos į mylinčią, nes kaitai palikta nedaug vietos; visa kita – išlaikyta, išdirbta ir pateisinta).
Įdomu tai, kad abu spektakliai yra tragiški, nors jų originalūs tekstai įvardijami kaip komediniai. Gal dėl prigimtinės judesio, pantomimos ir šokio dramos spektaklyje galios? Laima Adomaitienė ja puikiai pasinaudoja.

„Meška“. Nuotrauka iš festivalio „Tylos!“ archyvo