Aušra Jasiukevičiūtė. Drungna jūra ir saulė

Kai opera-performansas „Saulė ir jūra“ grįžo į Lietuvą ir rodė buvusiame Vilniaus taksi parke, buvau tarp tų laimingųjų, kurie galėjo pamatyti 2019-ųjų Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ lietuviškąjį variantą. Labai rūpėjo pačiai išgyventi lietuvišką stebuklą.

Pirmiausia apie tai, kas man padarė didžiausią įspūdį. Tai Didysis pasakojimas apie Kūrinį ir jo Pergalę. Vadybai ir pardavimo menui duodu aukščiausią įvertinimą. Tasai vadybinis menas konstruojamas aplink lietuvių moterų kūrėjų sukurtą šedevrą, pasakojantį apie klimato kaitą, kūniškumą ir visuotinį nuovargį (anot L. Lapelytės, dar gvildenamos lyčių įvairovės, klasių įvairovės temos). Į pasirodymus šluojami bilietai, o liaupsių ir ditirambų giesmės liejasi iš visų pusių, kitokia nuomonė skamba kaip erezija, ji dažniausiai girdima tik privačiuose pokalbiuose.

Prisipažinsiu, tai mane glumina, nes pamažu esame pratinami prie kūrinių, kurie kelia diskusijas ir priešingas nuomones, dėl jų meno vartotojas lavina savo klausą ir skonį. O apie šį performansą tik gerai arba nieko, ir tai mąstančiam žmogui jau savaime kelia įtarimą.

 

Opera-performansas „Saulė ir jūra“ buvusiame Vilniaus taksi parke gruodžio 15 d. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.
Opera-performansas „Saulė ir jūra“ buvusiame Vilniaus taksi parke gruodžio 15 d. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.

 

Kitas įspūdingas dalykas – rimtas šio darbo užmojis. Žinau, kaip sunkiai kūrėjos dirbo, kad pasiektų rezultatą, kad surinktų pinigų ir Venecijos bienalėje kūrinys būtų rodomas kuo ilgiau. Šlovės ir pinigų tikrai negaila, linkiu ir toliau rimtai kurti ir laimėti visas įmanomas premijas.

Parinkta lokacija Vilniuje – Vilniaus taksi parko serpantinas – galinga apokaliptine architektūra kuria dar kitą įspūdį, turėjusį gerokai skirtis nuo visų iki tol buvusių ir dar būsiančių. Tačiau būtent šita architektūra stebėjusius iš aukštai žiūrovus per daug atitraukė nuo veiksmo ir jo, kaip Babelio bokšto dugne, esančio paveikslėlio. Poveikis gerokai susilpnėjo ir mes, šiek tiek apduję nuo stipraus šildymo, stebėjome, kaip naujosios ruonių rūšies atstovai dainuoja apie savo keistus kasdienius pliažinius rūpesčius. Štai čia aš atstovausiu nuomonėms tų „eretikų“, kurie neįtikėjo, nematė žadėtos klasių įvairovės, nesuprato, kurion pusėn suka klimato temą performanso kūrėjos. Tikiuosi, keletas pastabų šlovės neapkartins, o tik padės permąstyti kai kuriuos aspektus.

Manau, silpniausiai skambėjo muzika – vos kelių intervalų judėjimas. Choro tema jau lyg kabina, bet toliau nesiplėtoja. Begalinis laukimas kažkokio išrišimo, kuris taip ir neįvyksta. Režisūra be pradžios ir pabaigos kaip pasaka be galo. Sukasi ratu ir niekur neveda. Nei kulminacijos, nei plėtotės, nei atoveiksmio. Bangavimo beveik nėra. Performanso koncepcija – pliažo punktyras, atkuriamos realybės fragmentas – nieko nenurodantis ir nieko nesakantis. Palyginus su Lukiškių aikštės pliažu, pastarasis atrodo tikras gyvų žmonių meno objektas, kėlęs klausimus, diskusijas ir netgi pasitarnavęs egzotiškam vilniečių poilsiui.

Libreto tekstas, kartais pateikiantis smagių pasažų, irgi sukamas ratu gėjų poros meilės punktyru (šitai, kaip suprantu, tarnauja lyčių įvairovei), o turtingos mamytės ir darboholiko linijos (kurios tikriausiai atstovauja klasių įvairovei) konstatuoja žmonijos pervargimą ar tėvų norą vaikams parodyti pasaulį ir reprezentuoja kūrinį, kaip turintį operos požymių.

Visas vangus vyksmas, „nuobodulio estetika“, minimalistinė suprimityvinta muzika ir niekur nevedanti režisūra kelia esminį klausimą: kokia šitų visų pastangų – smėlio tampymo, lempų pleškinimo ir milžiniškos erdvės šildymo – prasmė? Kokia kūrinio idėja? Jis juk nieko nesiūlo – nei mažiau vartoti, nei mažiau keliauti, nesukrečia, nešokiruoja, nekelia klausimų. Slysta pro ausis, pro šalį ir nekabina jokio gyvo nervo. Tiesiog maloni, šildoma, drungna tėkmė... Tad kam visa tai?

Suprantu, kad autorės minimalizavo išraiškos priemones, norėdamos sukelti įspūdį apie pervargusią, nykstančią žmonių rūšį. Tačiau tokio fakto konstatavimas, kaip ir tai, kad žmonija gyvena globaliai, valgo datules iš Irano, mūvi glaudes, pasiūtas Kinijos fabrikuose, ar svajoja apie pasaulio 3D „atprintinimą“, nieko nekeičia mūsų smegenyse. Ar pačios autorės mažiau keliauja po pasaulį? Ar mes turėtume dėl kažko susimąstyti? Anaiptol. Susidaro įspūdis, kad klimato kaitos tema tik pritempta prie Venecijos bienalės temos, o gėjų pora (tik­rai nieko prieš ją neturiu, kaip ir prieš bet kurią kitokią porą) – tik „Auksinio liūto“ garantas. Ir lieka dar vienas labai nepadorus retorinis klausimas, besisukantis ne vieno euroviziškos Venecijos bienalės skeptiko galvoje: kas vyksta šiuolaikinio meno lauke, kad toks drungnas kūrinys gauna svarbiausią apdovanojimą?


Fotoreportažas iš operos-performanso „Saulė ir jūra“ buvusiame Vilniaus taksi parke gruodžio 15 d. ČIA