Nuogybės, šūksniai, šiurkštūs keiksmažodžiai, vaizdo projekcijos, distopiniai vaizdiniai – režisieriaus Artūro Areimos braižas įsimintinas ir lengvai atpažįstamas. A. Areimos trupė per daugybę veiklos metų įgijo savotiško provokacijų teatro įvaizdį. Nepaisydama spektakliuose besikartojančių teminių ir režisūrinių motyvų, trupė išlaiko vientiso ir iš bendro konteksto išsiskiriančio vaidybos stiliaus, ganėtinai radikalios distopinės estetikos kartelę. Būtent todėl įdomiausi kūriniai gimsta A. Areimai statant ne savo teatre – atsiranda galimybė išeiti iš komforto zonos, patyrinėti pilkąją zoną. 2020 m. kartu su Kauno „Auros“ šokio teatru A. Areimos režisuotas judesio spektaklis „Bekūniai“ parodė, kaip prasmingai ir paveikiai gali plėtotis, regis, tarpusavyje nesusijusių kūrėjų idėjų apykaita. Tarp Nacionaliniame Kauno dramos teatre kas savaitę vykstančių skirtingų teatro festivalių pavasariniais žiedais šio balandžio pabaigoje išsiskleidė premjera – A. Areimos režisuota prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“. Tiesa, jau per gegužės 3 d. vaidinimą paaiškėjo, kad Kauno dramos teatrą vėl kamuoja šalnos, todėl tenka konstatuoti: bent su nauja premjera pavasaris į teatrą dar neateis.

 

„Dviejų Korėjų susijungimas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

 

Pastaruoju metu Lietuvos teatre pamažu į madą grįžta ganėtinai literatūriška tendencija – nuosekliai statyti visą pjesės tekstą. Taip nutiko su „Dviejų Korėjų susijungimu“, tą patį polinkį patvirtina ir režisieriaus Gintaro Varno premjera „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šių atvejų problemiškumas išryškėja, kai praradęs dramiškumą teatras tampa paviršutiniška pjesės iliustracija. Nuo to kenčia ne tik aktorių vaidyba, bet ir spektaklio ritmas, režisūrinė koncepcija, ji ima atrodyti dekoratyvi, o žiūrovai, neapsikentę keturių valandų trukmės pasikartojančio ir nuspėjamo turinio, pasitaikius progai – pertraukai po pirmos dalies – patyliukais sprunka iš teatro.
J. Pommerat pjesėje – 20 trumpų istorijų, vaizduojančių skirtingus tarp žmonių galinčius įsiplieksti jausmus. Nuo meilės iki neapykantos, draugystės, išdavystės, gedulo, pavydo – teksto emocinė amplitudė be galo tiršta ir dramatiška. Tiesa, pavadinimas „Dviejų Korėjų susijungimas“ užduoda retorinį klausimą apie amžiną žmonių tarpusavio nesusikalbėjimo problemą. Juk Šiaurės ir Pietų Korėjų atsiskyrimą būtų galima laikyti savotiška dviejų glaudžiais ryšiais susietų ir pasižadėjusių būti vieniu žmonių metafora. Tačiau vieną dieną šis kontraktas liaujasi veikęs. Juvelyriškoje žmogiškų santykių analizėje J. Pommerat bando atsekti priežastis ir svarsto, ar įmanoma sujungti dvi Korėjas.

 

„Dviejų Korėjų susijungimas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

20 tarpusavyje iš esmės nesusijusių pjesės atkarpų A. Areima neįprastai išdėlioja spektaklio trukmės atžvilgiu. Prasidėjus naujai istorijai, ekrane pasirodo jos pavadinimas. Pirmosios spektaklio istorijos neleidžia žiūrovui atsipūsti – per gerą pusvalandį suvaidinami 5 ar 6 siužetai grubiai įmeta publiką į bendrą situacijų katilą. Tačiau kuo ilgiau spektaklis trunka, tuo labiau proporcingai lėtėja ir siužetų pasakojimo tonas. Rodos, ne iki galo suvokiant auditorijos psichologiją priimti sprendimai lemia, kad spektaklyje pasiekiami abu kraštutinumai: nuo pagreitintos betvarkės iki sulėtintos nuobodybės.
Spektaklyje veikia net 22 skirtingų vaidybos mokyklų atstovai. Dideliame būryje maišosi vyresnės kartos aktoriai, A. Areimos trupės aktorė Monika Poderytė ir Kauno teatro jaunuoliai (Vido Bareikio ir Algirdo Latėno kursas) – visi pratę vaidinti pagal skirtingas estetikas. Nors kai kurioms scenoms tai suteikia žavaus eksperimento poskonį, daugelyje kitų dėl to išryškėja kai kurių aktorių neprofesionalumas. Pavyzdžiui, vestuvių scenoje, kurioje prieš pat ceremoniją nuotaka (akt. Miglė Navasaitytė) išsiaiškina, kad būsimas vyras (akt. Motiejus Ivanauskas) buvo jai neištikimas su visomis jos seserimis, labiausiai spindi aktorė Kamilė Lebedytė ir jos scenos partneris Deividas Breivė. O šalia stiprių jų personažų likusi saujelė scenoje esančių aktorių atrodo kaip vaidinantys nevykusią tragikomediją. Be to, nuolat blaškomasi tarp vaidybos stilių: jaunųjų aktorių scenose vaidyba sąlygiška, patosiška, krypstanti link tragikomedijos, o vyresniųjų vaidyboje pasirodo psichologizmo, realistinės manieros pėdsakų. Spektaklis praranda stilistinį vientisumą, o blaškymasis tarp skirtingų vaidybos metodų neleidžia apčiuopti spektaklio tono.

 

„Dviejų Korėjų susijungimas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Ir spektaklio struktūroje bei vaidyboje, ir spektaklio įvaizdyje – scenografijoje ir kostiumuose – dermės ieškoti nepatartina. Prieš kiekvieną sceną keičiama puikaus dailininko Olesio Makuchino kurta scenografija šįsyk pasirodė atkakliai konstruktyvistinė. Scenoje – grimo kambario veidrodžiai ir kėdės, tarsi pasiskolinti iš OKT „Hamleto“, o virš scenos pakabintas stačiakampis blokas-ekranas projekcijoms matytas ne vien Łukaszo Twarkowskio „Lokyje“. Pasirinkto kolorito neišgelbėjo net Juliaus Kuršio šviesos – rausvas, šilto atspalvio medis ir chirurginio kabineto baltumas, stiklo skaidrumas rėžė akį ir neleido sukurti artimesnio santykio su spektakliu. Galiausiai kakofoniją išdidino absurdiški kostiumai (kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė), kuriuose apstu nėriniuotų pėdkelnių, senoviškų vyriškų eilučių. Daugelis suknelių kėlė asociacijų su seniausia pasaulyje profesija, o kita dalis – su neskoningu „Alisos stebuklų šalyje“ perdariniu.
Būtų neteisinga nepaminėti laukimo scenos, trukusios mažytę pirmos spektaklio dalies akimirką, tačiau neabejotinai iškilusios aukščiau viso spektaklio. Joje pasakojama apie aklą meilę išgyvenančius senjorus, skirtingai nei jaunystėje, apsigaunančius ne iš inercijos, o dėl širdies ramybės. Netikro stoglangio paviršiumi poetiškai srūvant netikram lietui, du kaimynai, vaidinami scenos veteranų Vilijos Grigaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus, kalbasi apie savo antrąsias puses, apimti jų ilgesio. Paguodą jie randa vienas kitame, vos keliuose apsimainytuose žodžiuose, poroje neskubrių šokio žingsnelių. Vaizduodamas jųdviejų gyvenimo rudenį A. Areima duoda savąjį atsakymą į J. Pommerat klausimą: vilties ir grožio nebėra, o vienintele tiesa tapo melas.