Daktaras Barbaras. Rossini’o razinos

tačka

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui dar praeitais metais paskelbus, kad šio sezono pabaigoje bus pastatytas Gioacchino Rossini'o „Sevilijos kirpėjas", apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, džiugu, kad teatro repertuaras pasipildys dar vienu tikrojo bel canto šedevru, antra vertus, truputį apmaudu, kad sprendimus priimantiesiems šįkart pristigo ambicijų (kurių apskritai netrūksta). Iš tokio turtingo pezariečio kūrybinio palikimo išsirinkti skustą nuskustą „barzdaskutį", man regis, jau šiek tiek banaloka, nes Lietuvoje niekada nestatyta daugybė kitų šio kompozitoriaus operų.

Šiaip ar taip, balandį parodžius kelis premjerinius spektaklius ir spaudoje praūžus premjeros „promaušinimo" vajui, gegužę jau buvo galima ramiai susipažinti, ko verta ši teatro naujiena. Pirmiausia mane visada stebina LNOBT sugebėjimas užpildyti salę žiūrovais: internete kone tą pačią spektaklio dieną pirkdamas bilietus matai ir imi nerimauti, kad salė bus pustuštė, o atėjęs regi, kad ji artipilnė. Šis vos ne Kristaus atsimainymo stebuklas man visada buvo didelė mįslė. Dėl laimingo atsitiktinumo pavyko ją įminti. Ach, kaip nekantrauju tapti vienu iš senjorų...

Bet pagaliau prie reikalo. Spektaklį vėl kūrė ne mūsiškiai. Ši teatro politika kelia nerimą. Neduodant darbo saviems, laikui bėgant neliks ir tai daryti sugebančių žmonių, nes kai nėra galimybių pasireikšti, labai greitai atbunka ir įgūdžiai. Pastatymas nėra visiškai naujas, tiesiog nesenos amerikinės premjeros „importas" į mūsų sceną. Tai šiek tiek primena iš užšaldytos tešlos greitai kepamas bandeles, bet ar jos tikrai skanesnės už darytas savo rankomis?

Malonu tai, kad akiai spektaklis labai patrauklus: minimalistinė, bet išraiškinga scenografija, puošnūs ir skoningi kostiumai, akies nerėžiančios šviesos. Pastatymas paįvairintas šokėjais, yra „į temą pamėtytų" triukų (pvz., Bazilijui dainuojant savo paro­domąją ariją apie šmeižto prigimtį ir galią, tekstas ir muzika vykusiai pailiustruoti besipučiančiu audinio burbulu). Šiuo požiūriu galima papriekaištauti tik dėl finalo (tokio iš viso spektaklio konteksto iškrentančio ir vien į pigų efektą orientuoto stilistinio kičo nesitikėjau): scenos gilumoje pasirodo raudona tačka, priekyje –­ makdonaldinių balionų, o viską vainikuoja pseudofejerverkas.

Pagirtina, kad spektaklio statytojai nepasidavė „moderniam" siužeto perskaitymo vajui, kuris dažniausiai tik bado akis įvairiomis vulgarybės atmainomis žūtbūt siekiant įrodyti savo „originalumą". Šis pastatymas gerbia tradiciją ir tai yra gerai. Režisieriaus ir jo asistentų gerai padirbėta su pagrindinių vaidmenų atlikėjų vaidyba: mizanscenos gyvos ir išraiškingos, kartais net kildavo įspūdis, kad persūdoma ir tai nepadeda dainavimui.

Gegužės 11 d. spektaklyje dainavo: Tomas Pavilionis (Almaviva), Mindaugas Rojus (Figaras), Joana Gedmintaitė (Rozina), Arūnas Malikėnas (Bartolas), Liudas Norvaišas (Bazilijus), Laima Jonutytė (Berta) ir kiti. Nevyniodamas žodžių į vatą pasakysiu, kad jei panašiai skambėjo ir kiti šios operos spektakliai, labai liūdna ir graudu. Visiems vyriškų vaidmenų atlikėjams, išskyrus galbūt T. Pavilionį, parako užtekdavo tik lengvesnėms savų partijų vietoms „užplėšti", o kai ateidavo eilė akcentuotai Rossini'o greitakalbei, kurios pasažų yra visose šios operos arijose, visų jų balsai prasmegdavo it į bedugnę.

Iš visų solistų tą vakarą vokališkai geriausiai pasirodė J. Gedmintaitė, kurios dainavimas buvo daugmaž lygus visose atkarpose. Vis dėlto man pasirodė, kad „parodomojoje" Rozinos kavatinoje jai gerokai pritrūko vokalinės ugnies ir „pipirų", kurių įberti prašyte prašosi tariamas tekstas („būsiu gyvatė", „paspęsiu šimtus žabangų" ir t. t.), viskas buvo pernelyg glotnu ir vienoda. Sunku pasakyti, kiek tai lėmė spektaklio meno vadovų nurodymai, o kiek – naujojo vaidmens kūrimo keblumai. Geriausiai jai pavyko tradicinė statiška Rozinos arija (antrojoje dalyje), kuriai atlikti reikalingas būtent toks vienodas balso vedimas.

Šios operos ansamblių tą vakarą iš viso normaliai nesigirdėjo, tik kažkoks garsų šiupinys, kuriame nebuvo galima išskirti atskirų balsų, dar užgožtų ir orkestro. Dirigentas turėtų prisiimti nemažą kaltės dalį už šią nesėkmę, nes jo vedamas orkestras nuolat mechaniškai „varė ant viršaus" ir nė kiek nepalengvino solistų dalios.

Šis spektaklis pristatomas kaip bendras ne tik Vilniaus ir San Francisko, bet taip pat Kauno ir Klaipėdos teatrų projektas, kuriame leista pasireikšti ne vien sostinės solistams. Viena vertus, gerai, kad nevilniečiai gavo progą atsiskleisti. Antra vertus, liūdna, kad net iš visų trijų pagrindinių Lietuvos operos teatrų jau nebegalima surinkti komandos, pajėgios deramai atlikti ne pačią sudėtingiausią Rossini'o operą. Balsų, ypač vyriškų, krizė tik gilėja ir nematyti būdų greitai iš jos išsikapstyti.

Draugai