Jūratė Visockaitė. Lapkritinis „Spragtukas“

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Kine labai daug reiškia pirmieji filmo kadrai. Po jų „kieti" kritikai jau žino, maždaug ko galima tikėtis toliau. Esu baleto vertinimo debiutantė, tačiau pastebiu, kad pirma scena čia irgi daug pasako.

LNOBT premjeros „Spragtukas" (lapkričio 21 d.) įžangoje už tamsinančio čiuožyklą šydo vaikų būrelis mėtosi sniego gniūžtėmis, kurios kaip puantai kaukši į ledą, o paskui kažkodėl yra surenkamos į krepšelius ir išnešamos, na, kad netrukdytų tolimesniam šokiui... Smulkmena, žinoma. Betgi nuo jų irgi priklauso kokybiškas pastatymas, be to, ir gudrūs vaikučiai pastebės tai, kas „netikra".

Esu skaičiusi išradingo scenografijos mago M. Šemiakino ilgiausią litaniją, kaip jis smulkmeniškai lipdo, grindžia ir dėlioja savąją „Spragtuko" versiją. Deja, apie teatro pakviesto V. Okunevo ne itin originalius šio baleto paveiks­lus nesuieškau gero žodžio pasakyti. Prieš premjerą smarkiai išreklamuoti nepaprasti foniniai Vilniaus vaizdai, lietuviško „Spragtuko" perkėlimas į XIX a. Vilnių (kodėl ne XVIII a.?) tikrai neišskleis prieš jus nieko panašaus į baletinį „Silva rerum". Kelis kartus vietoj įprastų šios pasakos kuorų tolumoje pamatysit tik blankią nuotrauką su senamiesčiu ir cerkve jo centre (nes P. Čaikovskis) bei VU kiemo arkada. Mūsiškė scenografė ir dailės revizorė Marta Vosyliūtė rizikuodama, bet tikrai būtų pasiūliusi net ir tradiciniam pastatymui kažką šviežesnio. Naminė kalėdinė eglė, stebuklingai didėjanti ir išauganti į pasakos medį, – puiki; pilkais pliušiniais kostiumais aprengtos pelės žvilgančiom akim ir ypač krutuliukai peliukai – atgaiva. Tačiau tą patį pliušą galite „išdetektyvinti" „YouTube" peržiūrėję naują Peterburgo Marijos teatro spektaklį.

Gal neetiška ir neteisinga lyginti rusų ir lietuvių atlikėjų meną, bet peržiūrėjusi du skirtingus tos etaloninės mariijkos pastatymus, net nebūdama muzikantė girdėjau ir mačiau mūsų „Spragtuko" lėtumą ir vangumą. Orkestras (dirigentas M. Staškus) buvo itin atsargus ir taikėsi prie šokėjų. Adekvatus Čaikovskis man „įsijungė" tik per Snaigių valsą – didžiulis mūsų kordebaletas atliko jį pavyzdingai.

Choreografas ir režisierius K. Pas­toras II veiksmo tautinius pasirodymus pakoregavo savaip: kinai išėjo gudriai apsiginklavę arbatos puodelių kostiumais – su jais sunku šokti, be to, nereikia demonstruoti to numerio virtuoziškumo. Ilgas indiškas šokis buvo sukurtas vyro ir moters porai (būna ir kitaip) ir skirtas labiau popsinei publikai nei simboliškai Indijos kultūrai. Tokie pat popsiškai žavingi ir danų marcipaniniai piemenėliai su meilužių keliaraiščiais.

Vis dėlto gaila, kad Spragtuko personažas anksti nusiima kaukę ir tampa eiliniu princu. Paauglės Mari herojus jos sapne ir realybėje jaukiuose namuose ima painiai mėtyti pėdas, nežinau, ar mažieji žiūrovai atseks jomis, kas yra kas šioje pasakoje pagal E. T. A. Hoffmanną. Pelių karalių režisierius sėkmingai paverčia karaliene, tačiau nesuteikia jai įžūlesnių lyties bruožų. Baleto istorijoje yra ir baisesnių šio siužeto permaišymų (legendinis R. Nurijevas siūlė froidistinį variantą – atsibudusi Mari mato, kaip jos senas mokytojas Droselmajeris virsta jaunu Spragtuku), jie ir pasiteisindavo, jei būdavo sukuriami aistringai, stebuklingai, pasakiškai.

Pasakos mūsų „Spragtuke" trūksta, jame mažai šviesų (ir tiesiogine apšvietimo dizaino prasme), miglos ir skaidrumo, kalėdinio atgimimo čia nenusimato, o juk šis vėlyvojo Čaikovskio kūrinys ne tik vaikams, bet ir tėveliams finale žada apoteozę, Atgimimą – nei daugiau, nei mažiau.

Labai gali būti, kad kiti spektakliai stebuklingai įsižiebs nuo vieno ar kito artisto, nuo muzikos, ir kels širdį aukščiau. Bet pirmasis buvo elegiškai apsunkęs, lapkritinis, lietuviškas.