Mąstant apie kraštutinai netradicines krikščionybės simbolių interpretacijas mene, tenka susidurti su nemenku iššūkiu. Ypač kalbant apie šiandienius kūrinius, kuriuose šokiravimas, atrodo, tampa bene svarbiausia poveikio priemone. Ar meninės išraiškos laisvė tikrai neprivalo turėti jokių ribų? Apie meno moralumą, naująsias dogmas ir šventvagystes mene Tomas Taškauskas kalbasi su humanitarinių mokslų daktare, tyrinėjančia Biblijos ir literatūros ryšius, Vilniaus universiteto docente Dalia Čiočyte.

Neseniai rodytas Romeo Castelluccio spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuriame dirbtinėmis granatomis apmėtomas ir raižomas Kristaus atvaizdas, sukėlė daug audrų. Į Lietuvą spektaklį atvežusio festivalio vadovai pareiškė, kad meno laisvė yra neginčijama, o tikėjimas nereiškia, jog į religiją privaloma žvelgti „dogmatiškai“. Kaip vertinate susidariusią situaciją?
Klausimai apie meno moralumą šiomis dienomis iškyla ne pirmąkart ir skaido į dvi „kovojančias“ puses visuomenę, kuri ir taip jau, deja, supriešinta. Abi pusės pamokslauja. Vieni gina tradicinę krikščioniškąją moralę. Kiti formuluoja naujas „dogmas“ senovinio įsakmaus pamokslo intonacijomis.
Galvojant apie susidariusią situaciją gal verta pradėti nuo klausimo, kas yra menas. Štai čia ir nėra vieningo atsakymo. Nėra vienos meno teorijos, yra tik įvairios teorijos. Ir kiekvienos jų pagrindas ir esmė yra būtent meno samprata: „ant“ tos meno sampratos (nors ne visada tiesiogiai įvardijamos) kuriama kiekviena estetika.
Tad, kad galėčiau toliau galvoti ir kalbėti šia tema, turiu pasakyti, kaip aš pati meną suprantu. Man menas yra egzistencinės tikrovės (pirmiausia vidinės, psichologinės) interpretacija. Tai intelektinio regėjimo įžvalga, koduojama meniniais ženklais ir formuojanti fikcinę tikrovę, kuri yra netiesiogiai, interpretacijos saitais susijusi su egzistencine tikrove. Tokia meno samprata dera su klasikine estetika ir moderniomis jos modifikacijomis. Tačiau esama ir kitokių, netgi priešingų meno sampratų, pavyzdžiui, neigiančių referentinę meno funkciją, neigiančių bet kokį sąryšį tarp meno ir nemeno srities.
Kuri meno teorija teisinga, tai jau laisvo filosofinio pasirinkimo klausimas. Jei nenorime užsiiminėti propaganda, pakanka, kad įvardytume savo filosofinę poziciją ir tuomet aiškintume, kaip viskas atrodo iš jos perspektyvų. Kai savos pozicijos neįvardijus svaidomasi jos regėjimo lauko teiginiais, tarsi visuose regėjimo laukuose galiojančiais ir visiems privalomais, tai girdėti vien tik  propagandiniai šūkiai. Kalbant apie laisvę tai aktualu, nes visi žinome, kad propaganda siekia ją naikinti.
Tai štai kaip „dalykai atrodo“ iš manojo regėjimo taško. Jei menas interpretuoja (aiškina) egzistencinę tikrovę, tai ir vertina ją. Neišeitų interpretuoti neturint pozicijos, o jos turėjimas neatsiejamas nuo vertybinių nuostatų. Manau, kad koks nors nusiteikimas vertybių pasaulio atžvilgiu būdingas kiekvienam meno kūriniui (atsainumas, teigiant, kad vertybės apskritai nėra svarbios, – tai irgi tam tikras nusiteikimas vertybių pasaulio atžvilgiu). Tad interpretuoti, vertinti meno kūrinį – tai interpretuoti ir vertinti interpretaciją.

Mezgasi dialogas tarp meno kūrinyje glūdinčios vertybinės nuostatos ir meno vertintojo vertybinės nuostatos?
Taip. Ir šis dialogas gali būti įvairus. Jei vertybinės nuostatos tarpusavyje dera, tai „susigiedama“ ir tiek. Jei nuostatos kertasi, tai gali būti, kad meno kūrinys gilins mano pasaulėvokinę poziciją, jei tik ji nėra rigidiškai sustabarėjusi, jei mąstau gyvai ir nebijau pasaulėvokinių iššūkių. Tačiau gali būti, kad meno kūrinio siūloma pasaulėvokinė vizija man, kaip suvokėjai ar suvokėjui, tokia svetima, jog tiesiog gūžtelėsiu pečiais: gal tai ir menas, nedomina, nesiimu spręsti. Kitu atveju: gal tai ir menas, bet aš taip nemanau. Galbūt man, vadovaujantis savąja meno samprata, bus akivaizdu, kad tai joks menas: gal matysiu ne pasaulėvokinę viziją, o tik paauglišką vizijūkštę, tik nihilistinį ekshibicionizmą. Nuogo karaliaus situacija kartojasi dažnai.
Be to, meno samprata visuomet tam tikra dalimi yra skonio reikalas, ir todėl niekas negali teigti, kad „privalau“ laikyti menu tą ar kitą konkretų daiktą.
Gyvename kraštutinio individualizmo visuomenėje. Nemėgstu kraštutinio individualizmo, bet kai kurios jo „dogmos“ apie laisvę man patinka. Laikykimės jų nuosekliai. Niekas negali man nurodyti, kaip apie ką galvoti. Teisybė. Ir jei taip, tai niekas negali man sakyti: „Kaip tu nesupranti, juk tai toks menas.“ Jei man, kad ir labai netiesiogiai, sakoma, kad „privalau“ laikyti menu tą ar aną kūrinį, tai jau pažeidžiama individualistinė laisvės dogma ir nusileidžiama iki prievartos individo laisvei lygmens. Jei man sakoma: „Būk laisva / laisvas, nepaisyk tradicinės pasenusios bažnytinės moralės“, – tai jau prievarta ir iš esmės nelogiškas sakinys, nes gal aš labai laisvai tos moralės noriu paisyti.

O grįžtant prie teiginio, kad meno laisvė – neginčytina?
Šiam teiginiui pritarčiau: meno laisvė neginčytina. Bet noriu pabrėžti, kad neginčytina ir meno suvokėjo laisvė. Ne todėl verta eiti į koncertą, spektaklį, ar skaityti knygą, kad verčia aplinka. Pagalvojus, tai kas gi iš mūsų tikrai nori gyventi pagal svetimą valią; patirti tai, ką, aplinkos nuomone, jai ar jam reikia patirti, būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku, kad aplinkai atrodytų adekvatus – „tvarkoj“. Priešingai, kiekvienas norime būti laisvas. O receptas labai paprastas, seniai suformuluotas Immanuelio Kanto: turi protą, tai jį ir naudok.

Kaip jūs vertinate menininkų siekį šokiruoti pasinaudojant krikščionybe? Ko netenka ir ką laimi provokaciją pasirinkęs menininkas?
Geras meno kūrinys paprastai ir šokiruoja, ir provokuoja, tačiau jei lieka tik šokiravimas ir provokavimas, nieko daugiau, tai matyčiau pigų siekį valdyti publiką ją narkotiškai stimuliuojant. Pretenduojama į elitą, o elgiamasi populistiškai.

Spektaklio kritikai, teigiantys, kad dalis kūrinyje panaudotų išraiškos priemonių žeidžia jų religinius įsitikinimus, susilaukė pasiūlymo tiesiog nežiūrėti to, kas jiems nepatinka. Kokios yra menininko laisvės ribos, kalbant apie religinių įvaizdžių panaudojimą?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis teigia, kad laisvė reikšti įsitikinimus nesuderinama su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės diskriminacijos kurstymu. Kitaip tariant, mūsų šalies įstatymas draudžia tyčiotis iš kurios nors religijos, tautos, rasės ar socialinio sluoksnio. Tad pirmiausia nustatytina, ar kuriuo konkrečiu atveju tokio tyčiojimosi esama (o tai padaryti yra lengviau nei nustatyti, ar tai meno ar ne meno kūrinys). Tyčiotis neleistina niekam.
C. S. Lewisas yra taikliai charakterizavęs humoro kultą modernioje kultūroje. Jei tokioje kultūroje vienas žmogus įžeidžia kitą, tai aplinkinių reakcija adekvati: chamas. Tačiau jei įžeidžia juokaudamas, tai aplinkinių reakcija paprastai yra juokas. Ir įžeistasis dažnai irgi stengiasi juoktis. Nes jei jis parodo, jog įsižeidė, tai dar ir priekaištą išgirsta: „Ką?? Tu humoro nesupranti??!“ –­ vadinasi, gauna dvigubą smūgį. Panašiai elgiamasi ir meno ar vadinamojo meno situacijose. Tyčiojimasis yra smerkiamas, bet tyčiojimasis meno kūriniu palydimas panašiais komentarais: „Kaip?? Nesuprantate šiuolaikinio meno?..“

Ar polinkis į provokaciją ir religinių įvaizdžių deformaciją nerodo bendro kultūros nuosmukio, kylančio iš absoliutinimo laisvės, atsietos nuo atsakomybės ir pagarbos?
Nėra laisvės, jei nėra vertybių. Laisvė dėl laisvės tėra iliuzija. Patys tokios neva laisvės praktikuotojai greitai praranda euforiją ir ima ieškoti kelių pabėgti nuo atsivėrusios tuštumos. Sudėtinga apibūdinti kultūros visumą. Tačiau mūsų dabarties kultūra turi ir stebėtinai šviesių aspektų.

Tikriausiai natūralu, kad perskaitęs kūrinio pavadinimą, kuriame minimas Dievo Sūnaus vardas, žmogus tikisi krikščioniškojo meno. Tačiau postmodernūs menininkai yra linkę arba suprobleminti prasminius ryšius, arba apskritai jų nepaisyti. Kaip galima apibūdinti krikščioniškojo meno išskirtinumą?
Tikėjimas – būties prasmės (ar beprasmybės) samprata. Krikščioniškajame tikėjime pasaulėvokos pagrindas yra ne abstrakti būties prasmė, o Asmuo, Dievas – Žmogus, Jėzus Kristus. Tad esminė krikščioniškojo meno žymė yra semantinė sąsaja su Jėzaus Kristaus asmeniu ir misija. Šią semantinę sąsają aptariant reikšmingiausi yra gilesnieji prasmės lygmenys. Tai yra, paviršiniame meno kūrinio klode gali ir nebūti religinių ženklų, kūrinys gali buti „anonimiškai“ krikščioniškas. Modernioje poezijoje neretai raktinė figūra yra Kristus: kaip nesatis ir pamatinio dialogo paieška. Nors tiesiogiai apie Kristų nė neužsimenama. Ir priešingai – gali būti ir išties neretai būna taip, kad paviršiuje religiniai simboliai tiesiog afišuojami, o kūrinys su krikščioniškumu neturi nieko bendra.

Kaip yra pastebėjęs anglų filosofas Rogeris Scrutonas, daugybė šiuolaikinio meno darbų, pavyzdžiui, Andreso Serrano krucifiksas, užmarinuotas šlapime, yra grįsti šoko poveikiu, skirtu žlugdyti mūsų pasitikėjimą žmogaus prigimtimi. Menas nėra tapatus gyvenamajai tikrovei, vis dėlto jis visada turi tam tikrą idėją, pasirodo konkrečioje socialinėje erdvėje. Kada meno kūrinio tikrovėje pasitelkiama šventvagystė ir kokias funkcijas ji atlieka? Kokį meną galima vadinti šventvagišku, t. y. profanuojančiu šventus dalykus?
Žmogaus prigimtį krikščionybė mato kaip mišrią, linkstančią ir į gėrį, ir į destrukciją. Taip žvelgiant noras peržengti ribą, sulaužyti tabu atrodo labai natūralus. Vaikas kartais pažeidžia draudimą ir žiūri, kaip reaguos aplinkiniai – ištaiso „teatrą“. Jūsų, Tomai, paminėtas Scrutonas atkreipia dėmesį ir į tai, kad profanavimo polinkis yra senas kaip pasaulis, ir pateikia mitologinį pavyzdį: Achilas, triumfuodamas aplink Trojos sienas, tempia Hektoro lavoną.
Profanavimo pasitelkimas mene gali atlikti ne vieną funkciją. Mitologinį Achilo ir Hektoro motyvą matome ir Homero kūryboje, tačiau jis traktuojamas taip, kad klausti apie „Iliados“ šventvagiškumą būtų absurdas. Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ trečioje dalyje Dievas pavadinamas Caru, ir tai poemos kontekste yra didžiausia blasfemija, tačiau žodį „Caras“ ištaria piktosios dvasios balsas, o poemos visuma teigia ištikimybę krikščioniškajam tikėjimui. Tad norint nustatyti, ar kūrinys šventvagiškas, svarbu vertinti jį kaip visumą.